A.Šliogeris: visi mūsų „nacionaliniai projektai“ yra aferos
Parašė Versus | 2009-09-03 23:20
Lietuvoje neįmanomas joks nacionalinis projektas - visi jie baigiasi aferomis, tokiomis, kaip privatizavimas, žemės grąžinimas, Valdovų rūmų statyba arba „Leo LT”. Taip DELFI tvirtino filosofas Arvydas Šliogeris. Jo nuomone, dabartinė krizė Lietuvoje taip pat yra aferos padarinys: už tuos, kurie ėmėsi astronominius kreditus ir statėsi „pilaites” ne pagal pajamas, dabar smunkančiu savo gyvenimo lygiu sumoka kiti. Kaip toje reklamoje: „runkeliai” gali sakyti „aš moku”, „aš moku”, o „pilaičių” savininkai - konstatuoti: „Jie moka”.
Lietuvos respublika neįvyko
- Veik prieš du dešimtmečius per referendumą lietuviai masiškai balsavo už tai, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė valstybė. Kaip per dvidešimt metų pavyko įgyvendinti šiuos siekinius?
- Fotografuojant juostiniu fotoaparatu, iš pradžių gaunamas negatyvas, ir tik po kurio laiko, ryškinant juostą, atsiranda pozityvas. Aš gana aktyviai dalyvavau Sąjūdžio veikloje. Yra du požiūrio taškai: tas, kuris buvo tada, ir tas, kuris atsirado dabar. Vienas iš jų atitinka foto negatyvą, kitas - foto pozityvą.
Baltijos kelias, Nepriklausomybės paskelbimas buvo kaip tas foto negatyvas: galėjome tik spėlioti, kas bus. Tai buvo didelių vilčių metas. Ir tai buvo būtent „negatyvas”, nes sovietmetis buvo kalėjimas: tauta dar nebuvo „išsiskleidusi”. Per dvidešimt metų pereita į „pozityvą”: tauta „išsiskleidė”. Ir turiu pasakyti, kad pozityvas - visai ne toks, kokio galima buvo tikėtis prieš 20 metų „fotografuojant”.
Lietuvos Respublika, kokios mes tikėjomės, neįvyko. Neneigiu gerų dalykų, bet ji yra daug prastesnė, nei tikėjomės; vaizdas - labai liūdnas. Švenčiant Baltijos kelio metines, manyje buvo daugiau liūdesio nei džiaugsmo.
- Kokios, Jūsų vertinimu, yra didžiausios neigiamybės?
- Mūsų valstybė egzistuoja tik kalbose - kaip Platono „Valstybėje”. Man tikros, vakarietiškos valstybės esmę - valstybės, kurios pamatus padėjo senovės graikai - išreiškia žodis „respublika”. Pagal šiuos kriterijus, mes valstybės neturime.
Viena didžiausių problemų - neturime politinės klasės. Apskritai neturime politiko tipo. Yra priartėjusių prie politiko modelio, bet nėra nė vieno, apie kurį galėčiau sakyti, kad tai - valstybės vyras, valstybininkas. Daug kalbama apie pilietinę visuomenę, bet aš tokį dalyką laikau fantomu. Pilietinės visuomenės niekada nebuvo, nėra ir nebus. Bet pilietinė valdžia - gali ir privalo būti. Respublika be pilietinės valdžios yra neįmanoma.
Visus mus valdo egoistinis interesas; tai natūralu. Tik krikščioniškų angelų choruose būna „žmonijai tarnaujančių” šventuolių. Savo ruožtu daugelis mąstytojų, pradedant Platonu, bandė aprašyti, kas yra valstybininkas. Valstybininkas yra tas, kuris 50 proc. skiria savo egoistiniams poreikiams ir 50 proc. atiduoda bendruomenei; tas, kuris galvoja ne tik apie savo piniginę, ūkį ar šeimą, bet ir apie valstybę.
Lietuvoje tokių žmonių nėra. Priežastis aiški: 400 metų vergijos. Lietuva yra okupuota nuo Liublino unijos laikų. Lenkų okupacija tam tikru atžvilgiu buvo dar žiauresnė nei bolševikų, nes ji pakirto tautos šaknis. Politinė klasė buvo sunaikinta. Etninis substratas paverstas vergais; vadinu tai istoriniu „užšaldymu”. O kai įvyksta jo „atšildymas”, išlenda psichologinės matricos, mąstysena, kuri buvo užšaldymo metu. Lietuvių tauta buvo užšaldyta feodalinėse struktūrose, pasižyminčiose silpna centrine valdžia ir vietos kunigaikštukų viešpatavimu.
Ir dabar visa tai atsikuria. Mūsų centrinė valdžia - labai silpna. Kodėl? Nes ji neturi autoriteto. Kaimuose žmonės apie ją sako tiesiai šviesiai: „vagys”. Kaip gali būti stipri autoriteto neturinti valdžia? Aš nesakau, kad jie - vagys; sakau tik, ką apie mūsų Seimą ir vyriausybę galvoja mūsų piliečiai.
Mus valdo kunigaikštukai ir valdžios baimė
- Gal jie apie bet kurią valdžią taip galvotų?
- Tai blogai, nes liudija, kad valdžia - silpna. Reali valdžia persikelia į rajonus, kur valdo provincijos „kunigaikštukai”: merai, savivaldybių valdininkija, klebonai. Jie yra dabartiniai feodalai. Atsikūrė feodalinės struktūros, kurios tiesiog mandagiai vadinamos kitais vardais. Vietos valdžia yra despotiška. Nemačiau provincijoje žodžio laisvės. Pavartęs vieną kitą laikraštuką, matau juose panegirikas vietos vadukams.
- Kodėl apie autoriteto, pasak Jūsų, neturinčią centrinę valdžią galvojama: „Visi jie vagys”, o apie vietos valdžią taip nemanoma?
- Lygiai taip pat ir apie vietos valdžią manoma, tik bijoma atvirai pasakyti. Ir centrinės valdžios atžvilgiu esama tos baimės. Gali Rūta Grinevičiūtė leisti sau kalbėti apie personalijas, dar vienas kitas. Bet provincijoje šito nėra. R. Grinevičiūtės laidoje,skirtoje Alytaus mero „garbei”, užguitas ir apiplėštas valstietis sako: „Jei jie galėtų, tai mus šaudytų”. Tie dalykai vyksta visoje Lietuvoje. Tai kokia čia respublika? Ideologija, kurią mums primetė Vakarai, yra respublikoniška, bet tikrovė - visai kitokia.
Gyvename vėlyvųjų imperijų laikais. Ir Amerika, ir didžiosios Europos valstybės yra imperiniai dariniai, o ne respublikos. Respublikų metas baigėsi. Neturėkime iliuzijų: Europos Sąjunga - imperinė struktūra. Gali būti visi tie Europos parlamentai, bet tai - tik ideologinis fantomas. Savo ruožtu imperinės struktūros yra labai palankios tam vietos feodalizmui, kuris klesti Lietuvoje.
Ekonominė krizė lietuviškai: už vagis sumoka „runkeliai”
- Bet ar šiandienėje Lietuvoje apskritai esama nacionalinio lygio politinės mąstysenos ir politinės valios?
- Aš teigiu, kad Lietuvoje neįmanomas joks nacionalinis projektas, jokia nacionalinė programa. Privatizavimas buvo afera. Žemės grąžinimas - afera, besitęsianti dar ir šiandien. Lito įvedimas - afera. Lietuviški bankai - afera.
- Kodėl lito įvedimas - afera?
- Todėl, kad lito įvedimas dėl įvairių „otkatų” kainavo maždaug triskart brangiau, nei turėjo kainuoti. „Mažeikių naftos” istorija - afera. Valdovų rūmai - afera. „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009″ - afera. „Leo LT” - afera. Be to, įvykdyta nekilnojamojo turto afera: šito turbūt nesuprasite, turiu paaiškinti.
Per televiziją buvo rodoma tokia reklama: surikiuoti prie kasos septyni vaikinai, aštuntas stovi atskirai. „Kas moka?” Vienas sako: „Aš moku”. Kitas sako: „Aš moku”. Visi tai pakartoja, išskyrus tą aštuntą, kuris atsako: „Jie moka”. Dabar paklauskime savęs: kas Lietuvoje moka už visas tas, it grybai po lietaus, pridygusias „pilaites”? Mes mokame! Už tas pilaites moka „runkeliai”. Krizė, kurią šiandien išgyvename, Lietuvoje pirmiausia yra susijusi būtent su nekilnojamojo turto afera.
Gal tik 10-20 proc. namus pasistačiusių žmonių galėjo pasistatyti juos už realius pinigus. Kiti statėsi už „tuščius” pinigus. Į Lietuvą, mano skaičiavimais, atkeliavo apie 100 mlrd. litų „tuščių” Europos Sąjungos pinigų. Dauguma - per Skandinavijos bankus. Kurį laiką galima mokėti už įsigyjama turtą „tuščiais” pinigais, bet galiausiai tenka sumokėti tikrais pinigais. Dabar tikrais pinigais moka ne tie, kurie skolinosi: mokame mes visi. Štai kur pagrindinė krizės Lietuvoje priežastis. Nors, tiesa, ir Amerikoje - kažkas panašaus.
Žmogus, uždirbantis 3, 5 ar net 10 tūkst. litų ir imantis milijoninę paskolą yra vagis. Tai - naivi vagystės forma. Kalbu ne apie tai, kad jis vagia iš savo vaikų ir būsimų kartų. Jis vagia tiesiogiai - nes vis tiek tikrais pinigais užmokės ne jis. Užmokės mokytojai, ūkininkai, ir net sąžiningi verslininkai. „Runkeliai”. Ir save aš priskiriu prie „runkelių”.
Investicijos - tai dabartinės kolonizacijos pavidalas. Jų geidžia ir jos yra reikalingos tokiems, kaip mes. Bet tai - kolonizacija. Kaip ir paskolos: tai labai efektyvus būdas paralyžiuoti šalį. Juk neuždirbti pinigai demoralizuoja, gadina žmogų. Pumpuoti „tuščius” pinigus - vadinasi, atimti iš tautos natūralios pažangos galimybę.
Vakarų pasaulį užvaldė bankai ir biurokratai
- Ar Lietuvoje vyrauja tautą demoralizuojantys veiksniai, ar vis dėlto esama natūralios pažangos?
- Kas gali labiau demoralizuoti tautą nei tai, kas vyksta televizijoje, laikraščiuose? Kai matau šitą vaizdą, mano žvilgsnis ir į Baltijos kelią - liūdnas. Pasirodo, juostiniu fotoaparatu fotografavome gražuolę, o išryškinus nuotrauką paaiškėjo, kad tai, švelniai tariant, monstras.
Per masines informavimo priemones vykdomas ideologinis teroras. Mums kiša į galvas žodžius „demokratija”, „kapitalizmas”, „socializmas”, „pilietinė visuomenė”, „žmogaus teisės”, bet visa tai - ideologiniai fantomai.
Technologinės visuomenės projektas yra totalitarinis projektas. Totalitarinės visuomenės tikslas - totaliai kontroliuoti kiekvieną bendruomenės narį. Kaip manote, ar Lietuvoje tai iškilę į paviršių? Jau dabar telefoninių pokalbių klausomasi, SMS žinutės saugomos metus. Ir tai dar - palyginti smulkmenos. Totalinės kontrolės būdas - biurokratija. Tai pamatinė Vakarų imperijų galybė. Lietuvoje ji yra pasiekusi stačiai apokaliptinį mastą. Tapęs premjeru Andrius Kubilius žadėjo kovoti su biurokratija. Bet biurokratijos ne sumažėjo, o padaugėjo.
Biurokratijos koncentracijos pavyzdys - bankai, tai - parazitinė institucija. Be jos negali apsieiti, bet jie - parazitai. Baisu yra tai, kad bankai tapo ekonomikos svorio centru. XIX a. Europoje to nebuvo: centras buvo gamykla. Dabar - bankas. Jis yra parazitas, nes operuoja „tuščiais” pinigais ir nesukuria jokio produkto. Bankas yra ekonomikos biurokratijos centras. Natūralu, kad kartu jis yra ir kontrolės instrumentas. Jis kontroliuoja viską - ne tik ekonomiką. Ši bankų visagalybė yra technologinės visuomenės degradacijos požymis. Nors ta degradacija yra nuoseklios raidos padarinys.
Nėra išeities
- Ar yra išeičių iš šitos padėties? Kur link mes judame?
- Išeičių nėra. Gal artėjame prie galingų „geologinių” slinkčių. Neįmanoma sukurti tobulo totalitarizmo. Nors naiviai tikima, kad įmanoma. JAV nacionalinė skola viršija trilijoną. Dabar ramiu tonu sakoma, kad 2014 m. ji gali sudaryti devynis trilijonus.
Juk tai - bomba. Klausimas - kada ji sprogs. Tai, kas dabar vyksta ir vadinama krize, tėra juokas, laikinas susirgimas. Ligonio temperatūra pakilo, bet, įjungus „tuščių” pinigų mašiną, temperatūra nukrito. Bet kiek tai gali trukti? Manau, kad neilgai. Nors negyvos, mašininės visuomenės gali egzistuoti labai ilgai.
- Ar ši degraduojanti technologinė visuomenė neturi savisaugos instinkto, kuris jai padėtų išvengti pražūties?
- Tai ir yra baisiausia. Kuo silpna totalitarinė visuomenė? Respublika yra gyvas organizmas. Jei jums nukirs ranką ar nupjaus ausį, jūs greičiausiai liksite gyvas. O jei išimsite iš automobilio vieną detalę, jis sustos. Visuomenė, pagrįsta mašinos principu, neturi savisaugos mechanizmo. Juk mašina serga nepagydomu imunodeficito sindromu.
- Bet nejau šiandien įmanoma kas nors panašaus į organinę visuomenę?
- Tai - savita būtinybė. Visuomenė bus priversta vėl tapti organinė.
- Per kataklizmus?
- Kitaip neįsivaizduoju.
Po Zvonkės užpakaliu
- Kokie požymiai liudija mūsų liūdną baigtį ir kada jos galime laukti?
- Aš ne Palmira. Kai noriu pasitikrinti, kreipiuosi į senovės Atėnų arba Romos istoriją. Nes tai - istorija grynu pavidalu. Ji leidžia suvokti tai, kas vyksta dabar. Periklio Atėnuose buvo 20 tūkst. laisvų piliečių: visas politinis gyvenimas - prieš akis, tavęs nemulkina jokie ideologiniai fantomai. O ant mūsų visų galvų yra užmauti ideologiniai šalmai. Beveik kiekvienas mūsų žodis perfiltruojamas per ideologines mašinas. Mums tik atrodo, kad mes kalbame faktais. Iš tikro per mus kalba George‘o Orwell‘o Didysis Brolis.
Kaip ta ideologija pateikiama? Sovietmečiu prieš ją buvo lengva atsilaikyti, nes ji buvo užrašyta ant tanko. O dabar ji užrašyta ant Zvonkės pasturgalio, kuris kai kam yra labai gražus.
- Ar Lietuva taip ir liks po tuo gražiu daiktu?
- Be abejo. O ką mes galime padaryti?
Grimztame į barbarybę
- Gal Lietuvoje vis dėlto gali atsirasti ta politinė klasė, kurios, pasak Jūsų, dar nėra?
- Kolega, politinės klasės formuojasi šimtmečiais. Antai Roma savo politinę klasę - senatą - formavo 400 metų. Neįtikėtinai palankiomis sąlygomis.
Gal ir galėčiau sakyti: „Kada nors atsiras”. Bet juk Vakarų ateitis - jau praeityje. Ir tai ne mano atradimas, o Osvaldo Spenglerio, J.Baudrillardo ir kitų įžvalgiausių Vakarų mąstytojų. Pavyzdžiui O. Spenglerio prognozių - ne pranašysčių! - tikslumas stulbina. Jis prognozuoja sugrįžimą į barbarybę apie 2050 metus, barbariškoms struktūroms veržiantis į civilizuoto gyvenimo centrą.
Nejau nematote, kas vyksta? Tai akivaizdžiai prasideda nuo 1968 metų. Kokia yra oficiali ideologija? Tai - barbarybės apologija. Amerikiečių filmai yra barbariški, kaip ir Lietuvos televizijos. Propaguojami barbaro orientyrai - jėgos ir tarpkojo kultas, chamizmas ir debilumas. Barbarybės tribūna - televizijos ekranai. Protingiems žmonėms tai - ne naujiena, bet, kaip ir Spenglerio, jie neleidžiami ten, kur gali būti klausomasi ir girdima.
Stebuklas yra įmanomas
- Tai kokius mes sau galime kelti politinius tikslus, jei Lietuvoje nebus nei pilietinės valdžios, nei politinės klasės, nei nacionalinių projektų? Ko tada siekti?
- Siekti vis tiek sieksime. Žmogaus situacija šioje žemėje tokia, kad jis negali nesiekti. Gal koks budistas galėtų valgyti žoles ir medituoti; bet aš taip negaliu, ir dauguma žmonių, manau, taip gyventi negali. Visada tikiu stebuklo, netikėtumo galimybe. Visos prognozės man visada kelia įtarimų. Bet juk aš dabar kalbu apie tas prognozes, kurios jau pasitvirtina.
Gal tikrai vieną dieną pabusime ir pamatysime įgyvendinamą nacionalinį projektą - pastatytą lazerių gamyklą. Kodėl tai sakau? Todėl, kad esama konkrečių mano nevilties pamatų.
1988-1989 metais, kai kartu su Vytautu Radžvilu, Mariumi Šaulausku ir Aleksandru Dobryninu kūrėme liberalų partiją, mums atrodė svarbu perengti keletą strateginių argumentuotų siūlymų. Vienas jų buvo - kad Lietuva per 10 metų pastatytų bent 7 modernias gamyklas. Mūsų požiūriu, to nepadarę, nesukursime savo ekonomikos. Buvo net komandos gabių žmonių, inžinierių, galėjusių tai daryti - statyti lazerių, fermentų gamyklas. Tie projektai iki šiol guli stalčiuose. Kam jie reikalingi? Juk nėra „otkato”!
Šiaip ar taip, kad ir kokia būtų Lietuvos valstybė, priimu ją kaip savo likimą. Su skausmu, neapykanta, neviltimi - ir viltimi: juk sakau, kad stebuklas yra įmanomas.
- Bet jei viskas yra taip, kaip Jūs sakote, kokie tada apskritai motyvai dar gali skatinti žmones domėtis politika ir eiti į rinkimus?
- Į pastaruosius Seimo rinkimus nėjau, todėl - nežinau. Pasirinkimo nebėra. Paskutinė politinė intriga, tiesa, buvo Dalia Grybauskaitė: šalia kelių klounų sėdėjo žmogus, panašus į žmogų. O Tautos prisikėlimo partijos atsiradimas ir sėkmė per rinkimus mane šokiravo. Tai atviras išsityčiojimas iš visko - net iš ideologijos, skleidžiančios kalbas apie valstybę, laisvę ir parlamentarizmą. Žemiau kristi nebeįmanoma: tai padugnių, barbarų lygis.
www.delfi.lt
Elivera LT-search
The castle of Kaunas is considered to be the oldest stone fortress in Lithuania. Only one third of it survived until the present day, as the rest was destroyed by the river Neris.
The Nokia 5000 is a highly attractive mobile phone which comes is an extremely eye-catching casing, which looks both fashionable and stylish. This is a good looking handset that is available in a solid bar designed casing. This stunning device is available in three vibrant colours i.e., cyber green, neon blue and perfect purple. These amazing colours would permit you to select your preferred colour which would appropriately suit your personality. This is a lightweight mobile phone which weighs just 74 grams with sleek dimensions of 106 x 46 x 11.1 mm. It has been enhanced with spacious 2.0 inches TFT screen with total colour support of up to 65K and boasts of high display resolutions i.e., 240 x 320 pixels. The users can also easily watch video clips and play mobile phone games on this wide screen without any hassles.
The Nokia 5000 handset comes powered with a 1.3 mega pixels camera, which has the potential to capture sharp and beautiful still pictures with an image resolution of 1280 x 1024 pixels. The users can easily view their subject on the embedded colour screen that works as an exact viewfinder while taking pictures. The users can capture and view images in landscape mode, which gives the users a wide angle while capturing images. This handset also facilitates video recording and video playback capabilities, which permit the users to enjoy recording moving video clips on this ultra-stylish handset. It comes with 12 MB of user memory that allows you to store MP3 ringtones, images and video clips at ease. One can easily download wallpapers and screensavers direct from the Internet. It's phonebook can hold up to 1000 contact details. The loud speaker of this system would permit you to enjoy the hands free option and chat with your friends and family members even while doing certain other works. This sophisticated handset supports Bluetooth v2.0 wireless technology that would permit the users to connect their handset with other Bluetooth compatible devices without any hassles. The standard battery Li-Ion 700 mAh (BL-4B) of this gadget would permit you to access approximate 336 hours of standby time and up to 4 hours and 45 minutes of talktime, respectively.
The users can communicate with other contacts by using the built-in messaging services. The users can easily send, receive and edit SMS (Short message service), MMS (Multimedia messages service) and E-mail through the Nokia 5000 mobile phone. The music player of this handset supports various popular audio formats such as MP3, AAC, WAV, and ARM. An integrated FM radio feature of this widget would allow the users to enjoy real radio experience on their 5000 mobile phone, which comes with an advanced radio recording option. This amazing device comes with options such as integrated advanced calculator and converter which are very useful features for the users. It has an integrated organiser feature that comes with a local calender. The users can create a photo caller identification which would in turn permit the users to attach a specific photo to a contact in their phonebook and after that when the concerned contact calls, the user can view the images on the spacious colour screen. The Nokia 5000 is a 2G enabled mobile phone. This gadget even supports Nokia Xpress Audio Messaging option that permits the users to record their own voice message and send it to other compatible devices. The users can even surf the Internet with the help of built-in web browser, which further has the potential to handle xHTML languages.
Hence, this is a very good handset in the present Nokia 5000 market and it can prove to be a good deal for the music lovers as well as normal mobile phone users.
LUNI-Tai LAISVOJO UNIVERSITETO projektas.Čia gali,pats redaguoti būdamas LUNI nariu įvairias problemas,aktualijas ar mokslo krypties temas. Tai pat čia yra pateikiamas visuomenės raidos modelis. Aš neišsiaiškinau šio autoriaus asmenybės,bet jo planas man priimtinas.Tai planas mūsų visuomenei ar jos būsimas modelis.Tik LUNI universitetas veikia pagal laisvąją autorinę teisę,kada tekstai yra publikuojami atvirai interneto puslapyje ir tekstai gali būti redaguojami Laisvojo Universiteto narių: AUTORIUS (NEŽINOMAS) TEKSTAS: Socialinės gerovės valstybė: sociodemografijos
sprendimas VMS balansavimu
Ekonomikos (ūkio gyvybingumo, kūrybingumo ir išradingumo) atgaivinimas per fundamentalų vyrų ir moterų santykių balansavimą. Plano esmė - Produktyviausia Tautos dalis yra 25-40 metų poros.
Tautos finansinis produktyvumas tiesiogiai priklauso tik nuo demografinio (vaikų gimdymo) produktyvumo. Kuo į gilesnius šeimos psichologinių santykių niuansus atsižvelgiama (kokybė) tuo šeimose kyla stipresnis noras turėti vaikų.
Tautos gerbūvio pagrindas yra tik vienas vienintelis dalykas: vyrų ir moterų bendravimo kokybė bei iš to išplaukiantis noras turėti daug vaikų bei kokybiškas jų auginimas ir auklėjimas.
Kadangi tauta nyksta, sensta (su dabartinėmis tendencijomis tauta gali išnykti per ~120-150 metų), gimstamumas menkas, daugiausia suicidų - vyrai tai pirmiausia būtina nuosekliai išspręsti bazinį Tautos klausimą: teisingą vyrų ir moterų bendravimą šeimose ir viešumoje, atstatyti vyrų ir žmonų (sutuoktinių) archetipinių-amžinų pareigų suvokimą ir kartu - šių pareigų atitikmenis į bendruomenės/organizacijos bei šalies vidinius/išorinius reikalus.
Norint atstatyti tautos gimstamumą o taip pat ir žmogiškus santykius visose tautos gyvenimo srityse būtina atgauti, išgryninti fundamentines lytiškumo, vaikų lytinio auklėjimo, teisingo suvokimo apie priešingą lytį žinias ir ugdymą.
Į krizę reikėtų žiūrėti ne tik finansisto ar ekonomisto akimis, bet taip pat - o gal net visų pirma - socialinės antropologijos, socialinės psichologijos ir etikos specialistų akimis, nes tautoje ypač ryški bendruomeninio gyvenimo erozija ir bendražmogiškų vertybių devalvacija. Tai žada kur kas baisesnes problemas nei investicijų stygius ar ekonomistų klaidos.
Pinigai atsiranda iš sveikatos-darbingumo. Darbingumas-sveikata - iš teisingai sutvarkytų žmogiškų santykių. Žmogiškų santykių fundamentai - vyrų ir moterų bendravimo psichologija ir vaikų auklėjimo baziniai dėsniai.
SSC+CivitasLt tyrimo Lietuvos Tauta analogiškos išvados:
6. Svarbiausias tyrimo rezultatas - suformuluotos bendrosios galimo Lietuvos augimo prielaidos ir perspektyvos. Šiuo požiūriu augimas suprantamas kaip gebėjimas konkuruoti ne vien tradicine ekonomine prasme, bet ir tobulinant socialinius santykius, plėtojant technologijas, didinant darbo ir darbinio gyvenimo kokybę, kuriant bendras vertybes ir didinant pilietinės visuomenės veiksnių įtaką, taip pat modernizuojant švietimo, mokslo ir kultūros formas.
Išorė ir tolimoji strategija: vyriškieji nacionaliniai projektai
strateginės ašinės nacionalinės motyvacijos atgavimas
ekspansyvusis-vyriškasis aspektas,
vyriškųjų pareigų projekcija į šeimą, organizacijas, Tautą, viešoji vadyba.
protų sinergija, geriausių idėjų bei talentų akumuliavimas, pritraukimas
Būtina atgaivinti Tautiškumo,Tautos idėjos vertybinį turinį ir su juo susijusia motyvaciją.
Inicijuoti Lietuvos vizijos ir misijos apmąstymus. (Ką Lietuva gali duoti pasauliui?)
Sudaryti ir įgyvendinti priemonių kompleksą skirta vyriškumo tautoje ugdymui ir palaikymui.(labai svarbu!)
Žurnalas Veidas
2009.07.27 - Nr. 30 Lietuva sparčiai džiunglėja
Gintaras Sarafinas
Sociologinės apklausos liudija, kad šiemet užsienyje atostogauti planuoja tik 12–15 proc. lietuvių, taigi gana nedaug. Dauguma atostogaus Lietuvoje. Tai tikrai nėra blogas pasirinkimas: atostogos gimtajame krašte turi daugybę privalumų. Jų galėtų būti dar daugiau, bet kai kas pasistengia, kad taip nebūtų. Omenyje turiu visokiausio rango valdininkus ir klerkus. Jie taip uoliai viską draudžia ir riboja, kad Lietuva sparčiai džiunglėja. Važiuodami per Lietuvą pamatysite daugybę dvarų, bet 95 proc. jų merdi ir griūva. Nebedaug trūksta, kad visai sugriūtų. Taip yra todėl, kad visokie paveldosaugininkai ir kitokie -saugininkai iškėlė tokius reikalavimus, kad juos įgyvendinti sugeba tik trys keturi savininkai. Kiti neišgali, todėl jų dvaruose ant stogų auga beržai, o pro langus svyra dviejų metrų dilgėlės. Įdomu, ką tie paveldosaugininkai aiškins, kai iš dabartinių 600 dvarų liks pusė. Taip pat mūsų saugotojai skrupulingai saugo ir visokius pelkynus, krūmynus, kemsynus bei kitokius šabakštynus. Tarkime, tikrai įstabiame Mingės kaime žavūs nameliai, kiemeliai, medeliai, bet nuo upės juos skiria keturių metrų aukščio krūmynai ir paranormalaus dydžio piktžolynai. Pasirodo, šitie šabakštynai yra saugomi ir vietiniai gyventojai į juos kėsintis negali. Beje, šie "stebuklai" vadinami labai įmantriai – atotangomis. Tačiau ar visiems tiems saugotojams neatrodo, kad jau visa Lietuva baigia pavirsti viena didele atodanga su nešienautomis pievomis, piktožolėmis, bet kaip ir bet kur augančiais krūmais, su neįžengiamais nendrynais apžėlusiais ežerais ir pamariu, su susmegusiais griuvėsiais. Visiems tiems saugotojams ypač dėkingi turėtų būti uodai, erkės ir kitokie parazitai, kuriems dabar Lietuvoje idealios sąlygos. Kone rezervatai. Na, bet jei jau išsikėlėme tikslą išauginti daugiausiai uodų ir tapti labiausiai apšepusiu kraštu, tai kodėl gi ne.Tiesa, vis dar šiek tiek turime užkietėjusių aktyvistų, kurie įkyriai stengiasi civilizuoti, sukultūrinti ir išpuošti bent atskiras saleles didžiojoje mūsų "atodangoje", bet jie reguliariai gauna per nosį. Tarkime, sugalvoja koks verslininkas įpūsti daugiau gyvybės Neringoje, tai būna taip išmaudomas ir tampomas, kad ilgam praranda norą ne tik kažką kurti, bet net apskritai į Neringą užsukti. Arba kiti verslininkai panoro Palangoje ant pėsčiųjų tilto įrengti kavinę, kaip kad yra daugumoje kitų panašių pajūrio miestų užsienyje, tai mikliai buvo iškvailinti vietos biurokratų ir savo idėją turėjo užmiršti.Ėch, kad tie mūsų saugotojai ir kontroliuotojai savo energijos perteklių panaudotų ir uoliai saugotų miestų senamiesčius nuo neteisėtų statybų, paežeres nuo "prichvatizuotojų", gamtą nuo didžiųjų teršėjų. Bet ne, atodangas ir šabakštynus jiems saugoti mieliau. Tik žiūrėkite, kad norėdami atsidėkoti uodai ir erkės neapdalytų jūsų meilės bučiniais.Ir dar vienas pasiūlymas: jei vis dėlto kils mintis išsaugoti ne vien uodams, bet dar ir žmonėms mielą Lietuvą, gal pasimokykite iš kitų šalių, kaip saugoti gamtą ir paveldą, bet ir kartu kurti jaukią aplinką, o ne džiungles. Ir nereikia važiuoti kažkur toli. Iš pradžių užteks pas kaimynus – pavyzdžiui, į Ventspilį.
Aš pateiksiu sekančius dalykus.Pastarųjų mano chronologiškų žygių su savo šunimi Dogu Dogužėliu ataskaita.Bendrai:Rytmečiams suskirstyta,tai graži nubundanti gamta.Vakarams,tamsa užgožusi šias apylinkes,tačiau yra vienas "bet"vakarais toks vienas telebokštas,viename mieste švytėdavo įrodydamas savo šviesią paskirtį....Atskirai:metų laikai:Rudenį šis laukų pabaigos valdovas telebokštas "valdė" kiek aprudusius nuo karštos vasaros laukus.Žiemą:snieguotasis,baltas laukų apdaras paryškindavo tamsoje švytintį telebokštą su jo raudonomis iliuminacijomis,rūkas,šerkšnas,ar giedras dangus tokios buvo mano patirtos žiemos rytmečių ar vakarų akimirkos.Pavasaryje:pavasaryje būdavo nesvarbu ar pirmais mano kelionių metais ar paskutiniais mudu,aš ir mano šuo Dogas Dogužėlis šių metų rytmečiuose bėgdavom laukais pro telebokštą.Nors be abejo tokios tik nubudusios gamtos rytmečiuose telebokštu ir gražuoliu upės slėniu pasigrožėti galėdavau....Vasaruose:visur kvepėdavo žolė,saulėje skaisčiai blizgėdavo telebokštas jis neniūriausias tokiame metų laike,bet labiau nušvitęs,čia saulės įtaka.O pasakiškas upės slėnis pasitikdavo mane ir mano Dogą....Ruduo pats už save atsako,jis dvipusis.Jame du santykiai,buvo giedrios ar niūkios dienos.Slėny būdavo pilkumų spalvos,bet medžiai tik su auksiniais lapais,kaip aukso pabiros,kaip torto papuošalas puošdavo jį....Rytmečiais:Štai rudens ar pavasario spalvos būdavo tie orientyrai kurie orientuodavo mane į įstabų šių metų laikų suvokimą....Žiema ar vasara tai metų laikai su 2 santykiais šiluma ar šalčiu.O dar tu mano kelionių vasaruose nesvarbu 1 metais,ar paskutiniais vojažų metais,čia šiose apylinkėse būdavo daug paukščių. Pavasarinių ir vasarinių kelionių metu po telebokšto apylinkes tūkstančius jų paukščių garsus sugėrė mano ausys,o mano šuns Dogo nuo tu garsų dar labiau linko ausys....O štai žiema kokį giedrų vakarą, be jokios nykumos,bet su žvalumu paryškindavo ,žvaigzdėtą vakarą šį telebokštą,kuris kaip atšvaitas žibėdavo su raudonomis lempomis pakibęs ore......Štai mano tų kelioniš rato planas.Buvome 2 keliautojai aš ir mano šuo Dogas Dogužėlis,toliau vadinsim tuos keleivius Praeitinukais,nuo žodžio "praėję" "pro"kelionių taškai, vietos:1 taškas(kelionės pradžia)..Vieno miesto Žalgirių rajono 4 aukšte butas po dešine..2 kambarių) 2 taškas 2 vidurinė mokykla("praeitinukai"ėjo pro mokyklos stadioną);..3 taškas Žalgirių mikrorajono laukai("praeitinukai" ėjo pro sodus);4 taškas Plentas i Šiaulius kryptis("praeitinukai"kirsdavo šį plentą); 5 taškas Privačių namų rajonas("praeitinukai"eidavo šio rajono paribiu);6 taškas Medelynas("praeitinukai"kirsdavo medelyno kelią);7 taškas Kalvos( čia "praeitinukai","sustodavo") štai aš užsilipdavau rytais ar vakarais ant tos kalvos viršaus ir plačiu akiračiu apžvelgdavau žemiau plytinčias apylinkes,pvz tamsoje tolumoje matydavau telebokštą su raudonomis lempomis ar "dogo"lauką,.kurį vadinau tuo vardu.Pasakiška!...8 taškas Pats bokštas,netoli jo žydų kapinaites("praeitinukai"aš ir mano dogas "skersuodavome",t.y.praeidavom pro bokštą....9 Taškas Slėnis ir upė (Gražiausias kelionės taškas)(Be komentarų);..10 Taškas Upės tiltas ("praeitinukai",čia aš ir mano dogas"skersuodavome"pro vienintelį miesto automobilių tiltą);....11 Taškas Katalikų bažnyčia ir parkas ("praeitinukai","skersuodavome" šią šventovę );12 Taškas Evangelikų liuteronų bažnyčia ir parkas ("praeitinukai","skersuodavome"ir šią šventovę)....13 Taškas Ties senu ir storu ąžuolu("praeitinukai","skersuodavome"šį pagonišką -simbolį medį);14 Taškas Prezidento gatvė ir katilinė ("praeitinukai","skersuodavome"katilinę);15 Taškas Galutinis kelionės taškas(Namai Gedimino gatvėje).Taigi mes šie "praeitinukai"aš ir mano šuo Dogas Dogužėlis beveik 6 metus turejom reguliarų kelionės marsrutą, kuri jums pateikiau aš......Paprastas provincijos keliautojas
Retorika Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Ciceronas, vienas žymiausių oratorių. Retorika (graik. ρητωρ, rhêtôr, oratorius) – vienas iš trijų pirmųjų laisvųjų menų (šalia dialektikos ir gramatikos) Vakarų kultūroje. Senovėje ir Viduramžiais tiek retorika, tiek dialektika buvo suprantamos kaip siekis būti įtikinamu. Šiais laikais retorika suprantama kaip įtikinėjimo žodžiu menas, kai kalboje argumentai sudėliojami iš anksto suplanuota dialektine tvarka. [taisyti] Retorikos rūšys Proginė Giriamosios, peikiamosios kalbos; paremtos gerumo ir blogumo kategorijomis. Politinė, svarstomoji Įtikinėjamosios ir atkalbinėjamosios kalbos; paremtos naudingumo ir žalingumo kategorijomis. Teisinė Kaltinamosios ir ginamosios kalbos; paremtos teisingumo ir neteisingumo kategorijomis. Modernioji komercinė Tai praktinė verslo retorika, paremta moderniosios literatūros (detektyviniai romanai), kino (scenarinė intriga), reklamos (lakoniška ekspresyvi kalba) ir suvokimo psichologijos (girdimosios informacijos priėmimas) atradimais. Apima tokias sritis kaip: elektroninis laiškas, telefono pokalbis, verslo derybos, verslo prezentacija naudojant "PowerPoint" skaidres ir kt. [taisyti] Senovės Graikija Vakarietiškas retorikos supratimas kilo iš viešojo ir politinio gyvenimo Senovės Graikijoje, kuriame oratorystė turėjo didelę reikšmę perteikiant filosofines idėjas. Daugelis filosofų savo mintis dėstė tik žodžiu, o užrašytos jos mus pasiekė tik per jų mokinius ir pasekėjus. Taip retorika tapo svarbiu menu, kuris oratoriui padėdavo surasti auditorijos įtikinėjimo savo argumentų teisumu formas, priemones ir taktiką. Retorika buvo vertinama kaip padedanti surūšiuoti ir paaiškinti pateikiamus argumentus. Retorikos pradžia paprastai siejama su Didžiosios Graikijos autoriumi Corace (Sirakūzai). Vėliau retorikos mokymas persikėlė iš Sicilijos į Atėnus, kur retoriką išpopuliarino V a. pr. m. e. keliaujantys mokytojai, vadinti sofistais. Tarp jų žinomiausi buvo Protagoras, Gorgijas (427 m. pr. m. e. emigravęs iš Sicilijos į Atėnus) ir Isokratas. Dėl to retorika ilgai išliko artimai susijusi su filosofija. Platonas sofistus griežtai kritikavo, teigdamas, kad jie užsiima tuščiažodžiavimu.
Į Turgų
Palangos "VYTURYS"
Šioje programėlėje įsivėlė klaida
Daina apie STRAZDĄ
Didelė tikimybė, kad archeologų ieškomi Pilėnai yra prie Skaudvilės esantis Ivangėnų piliakalnis.
Istorikams ir archeologams ramybės neduoda klausimas, kur buvo legendinis lig šiol neatrastas Pilėnų piliakalnis. Šis piliakalnis išgarsėjo, kai gindamas Pilėnų pilį 1336 metų vasario 25 dieną žuvo Žemaitijos kunigaikštis Margiris (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino brolis) ir visa pilies įgula.
Didelė tikimybė, kad archeologų ieškomi Pilėnai yra prie Skaudvilės esantis Ivangėnų piliakalnis. R.Malycho foto
Priskyrė dzūkams
Neaišku kodėl, tačiau prieš keletą dešimtmečių istorikai darė prielaidą, kad garsioji Pilėnų pilis stovėjo Dzūkijoje ant Punios piliakalnio. Ten dzūkai Pilėnų pilies gynėjams netgi paminklą pastatė. Ilgus dešimtmečius istorikai Pilėnus Punios piliakalniui priskyrė nepaisydami, kad viduramžių kronikose gana tiksliai įvardyta, kurioje baltų žemėje stovėjo legendomis apipinta Pilėnų pilis.
Remiantis viduramžių kronikininku Vygandu Marburgiečiu, Pilėnų pilis stovėjo Trapėnų žemėje. Ją 1336 metais užpuolęs Vokiečių ordinas. Nors jėgos buvo nelygios, lietuviai gynėsi narsiai. Praradę viltį atsilaikyti, pagonys sumetė į ugnį didelius turtus, o patys išsižudė nenorėdami patekti kryžiuočiams į nelaisvę. Vienas paskutiniųjų žuvo pilies gynybai vadovavęs Žemaitijos kunigaikštis Margiris, prieš tai jis esą nužudė ir savo žmoną.
Po 1336 metais įvykusio kryžiaus žygio (talkininkai buvo renkami Vokietijoje, Austrijoje ir netgi Prancūzijoje) didžioji dalis Karšuvos žemės tapo negyvenama dykra, 1337 metais Vokietijos imperatorius Liudvikas Bavarietis Karšuvos žemę dovanojo Kryžiuočių ordinui, bet šiam ten taip ir nepavyko nei pilių pastatyti, nei įsitvirtinti.
Pilėnus gynė legendinė asmenybė
Yra duomenų, kad iki tapdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Karšuvos žemę valdė ir jos gynybai vadovavo Gediminas. Jam tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Karšuvos ir visos Žemaitijos valdymą perėmė jo brolis Margiris. Pastarasis garsus tuo, kad kryžiuočiams 1329 metais surengus kryžiaus žygį į Žemaitiją iškvietė į dvikovą Bohemijos karalių Joną Liuksemburgietį. Prasidėjus dvikovai vienas Margirio karių puolė padėti savo kunigaikščiui, pažeidė dvikovos taisykles ir Margiris buvo priverstas pasiduoti ir sumokėti didelę išpirką. Ji buvo sumokėta Šventosios Romos imperijos monetomis, lietuvių pagrobtomis 1326 metais žygio į Brandenburgo markgrafystę (Berlyno apylinkės) metu. Margiris – kol kas vienintelis žinomas lietuvis, kovęsis dvikovoje su Europos valstybės valdovu.
Legendinį Žemaitijos valdovą Margirį pelnytai galima statyti šalia kitų legendinių Žemaitijos valdovų: Saulės mūšio laimėtojo Vykinto, Durbės mūšio laimėtojo Treniotos, Kęstučio ir Žemaitijos valdovo „karjerą“ pradėjusio Vytauto.
Troppen – Trepų kaimas?
Kol kas nežinoma ir galbūt niekada nepavyks sužinoti, kur buvo garsioji Pilėnų pilis. Tačiau kronikininkas Vygandas Marburgietis mini Trapėnų žemę.
V.Marburgietis įvardija, kad 1336 m. vasario 25 dieną sunaikinta Pilėnų pilis, stovėjusi Troppen žemėje. Troppen žemė minima 1363 ir 1390 metais kryžiuočių žygių į Žemaitiją pranešimuose. Lietuvių rašytiniuose šaltiniuose Trapėnų (Troppen) žemė pirmą kartą paminėta 1575 metais, tuomet ten jau buvo Trepų dvaras ir palivarkas. Jei Pilėnų pilis stovėjo Trapėnų – Trepų žemėje, tai legendinės pilies piliakalnio galbūt reikėtų ieškoti kažkur netoli dabartinės Skaudvilės seniūnijos Trepų kaimo.
Viduramžių kronikose aprašyti Trepai yra už trijų kilometrų nuo Skaudvilės į šiaurės vakarus, o trys kilometrai nuo Skaudvilės į vakarus dunkso senoji Karšuvos žemės sostinė – Ivangėnų – Karšuvos piliakalniai.
Karšuvos piliakalniai
Pirmasis piliakalnis, vadinamas Pilike, yra kalva, kurią iš pietų, vakarų ir šiaurės juosia Suvirkštės upelis. Piliakalnio aikštelė – 40 metrų ilgio, 35 metrų pločio rytiniame piliakalnio pakraštyje supiltas 4 metrų aukščio pylimas, rytinėje papėdėje yra senovės gyvenvietės liekanų. Apie 50 metrų į šiaurės vakarus nuo pirmojo yra antrasis piliakalnis, manoma, kad jis buvo pirmojo priešpilis.
Ivangėnų – Karšuvos piliakalnius 1905 metais aprašė istorikas Liudvikas Kšivickis, 1997 metais žvalgomuosius archeologinius piliakalnio tyrimus atliko archeologai Vykintas Vaitkevičius ir Gintautas Zabiela.
Kryžiuočių kronikose 1385 metais minima ten stovėjusi Karšuvos pilis leidžia daryti prielaidą, kad Ivangėnų – Karšuvos piliakalniai buvo senovinės Karšuvos žemės administracinis centras su jame gyvenusiu kunigaikščiu.
Manoma, kad XIII amžiuje, XIV amžiaus pradžioje Karšuvos žemė turėjo kunigaikštystės statusą, žemės teritorija didžia dalimi atitinka dabartinės Tauragės apskrities teritoriją. Karšuvos žemė susiformavo XII amžiaus pabaigoje, o iki tol joje gyveno istorikams kol kas nežinomo vardo baltų gentis. Keisčiausia, kad etnogenezės atžvilgiu artimiausi Karšuvos žemės gyventojų giminaičiai – Latvijos pietuose gyvenanti žiemgalių gentis, nors Karšuvą ir Žiemgalą skiria apie 150 kilometrų. Dar Karšuvos gyventojams etnogenezės atžvilgiu artimi kuršiai (Latvijos Kuršo pusiasalis ir vakarinis dabartinės Žemaitijos pakraštys) bei prie Nemuno gyvenusi (Tilžės, Ragainės apylinkės) jau išnykusi Skalvių gentis.
Kodėl Karšuvos (dabartinės Tauragės apskrities) gyventojams artimesnės ne lietuvių, o Latvijos žiemgalių ir kuršių gentys, atsakymo kol kas nėra, bet galbūt ateityje pavyks įspėti šią mįslę.
Tai kur ieškoti Pilėnų?
Garsieji Pilėnai turėtų būti kažkur netoliese kronikoje paminėtos Trepų žemės centro, dabartinio Trepų kaimo. Didelė tikimybė, kad Žemaitijos kunigaikščio Margirio rezidencija buvo Karšuvos žemės administracinis centras – Ivangėnų – Karšuvos pilis, kad būtent šią pilį gynė kunigaikščio reguliari kariuomenė ir būtent čia 1336 metais įvyko viena garsiausių Lietuvos viduramžių tragedijų.
Tiksli Pilėnų vieta kol kas nenustatyta, bet dauguma istorikų sutaria, kad Pilėnai buvo Pietų Žemaitijoje – Karšuvos žemėje. Kaip galima Pilėnų vieta minimi Ivangėnų – Karšuvos, Molavėnų (Raseinių rajonas), Bilionių (Šilalės rajonas), Batakių (Aukaimio) piliakalniai. Prie šio sąrašo dar būtų galima pridurti įspūdingą Pagramančio piliakalnį, kuris saugojo du svarbius kelius į Žemaitijos gilumą (palei Jūros ir Akmenos upes). Is http://www.kurjeris.lt
Baltijos valtys
Praeities veidrodyje 2002 03 20
Šiandieną nuo 18 val iki 21 val. stebėjau neblogą J.Miltinio teatro 2 dalių spektaklį,kuris vadinasi "Prie auksinio ežero". Veiksmas vyko JAV vienoje iš Naujosios Anglijos valstijų. Šis regionas "priglaudė" didijį Amerikos miestą Bostoną. T.y. Masačiusetsas yra garsiausias Bostonu,o Naujoji Anglija kaip regionas savaime garsi natūralia gamta.Taigi Naujoji Anglija turi ir "Auksinį ežerą". Galbūt tos pjesės autorius išgalvojo šį ežerą ir jo pavadinimą tačiau veiksmas sukosi prie jo.Šiame spektaklyje du seni amerikiečiai vyras ir žmona Nortonai atostogavo.(Donato Banionio) Senasis Nortonas savo irzliomis kalbomis,blaškėsi kaip pulsuojančio ežero bangos,jo nuotaikos ,kalbėsena kito dinamiškai. O jo žmona ponia Norton buvo kantri su juo,tai buvo moteris kuri jį palaikė,o kaip žinia palaikymo bene labiausiai reikia senatvėje.Bet šių garbiųjų Nortonų dukra buvo šiek tiek kitokia,ir tai matėme mes žiūrovai.Štai šis tėvas ir jo duktė nebuvo vienas kitam labai artimi,bent iki galo atviri.O jų barniai, bei šabloniškas susitaik ymas atrodė neturėjo ilgai ir negarbingai tęstis. Čia nebuvo jausmų žaidimo Va bank,nes koks gi būtų tėvas kuris atsižadėtų savo dukros,o kokia būtų duktė kuri tą patį padarytų atsižadėtų jo. Barniai iki antrosios spektaklio dalies buvo dinamiški.Bet čia įsijungė į spektaklio žaidimą,be barnių ir su barniais Paštininkas, Nortonų dukros (Čelsi) sužadėtinis Bilas Rėjus; Robertas (Rėjaus sūnus). Kiekvienas su savo amplua,ir žaidimais su trijais jausmais: Meile,Neapykanta, Kantrybe.Duktė Čelsi su kitais visai maloni mergina,bet storžieviška su Tėvu. O dantistas Billy pavadinęs Čelsi tėvą Misterį Nortoną įstabiu žmogumi,bet gana taikliai pamatė ir jo marazminę savybę Bambėjimą. O ponia Norton šiame spektaklyje pasirodė lyg smulkių nesklandumų ištaisytoja. Taigi tie gerai suvaidinti gerbiamojo Donato Banionio ir kitų aktorių personažai,manipuliavo ir mūsų padarytais veiksmais jau realiame gyvenime.Nes mes ir žiūrovai ir personažai esame labai gyvenimiški,ir dažnokai be priežąsties ar su priežąstimi,susipykstame su savo artimaisiais.Bet vis dėlto šie personažai spektaklyje prie gražaus "Auksinio ežero" ir liko artimomis būtybėmis,pyktis neišrovė gerus jausmus. O tai svarbiausia... P.S. Tą dieną, kai aš ziūrėjau iš balkono į šį puikų spektaklį tam tikra prasme sukosi gyvenimo filmas,kurį išgyveno aktoriai ir jų žiūrovai.
LNOBT vasaros sezonas Trakų pilyje vėl kviečia į „Pilėnus”
Energijos tvermės dėsnis kišenėms
-
Dar vienas tekstas iš 15min
*******************************************************************
V.Adamkus savo knygoje “Paskutinė kadencija. Prezidento die...
Daug juodo darbo ir užsispyrimo – štai kas Rasai Abramavičiūtei atnešė pergale!!
Rasa vienu šuoliu įveikė jaunųjų dizainerių tramplinu vadinamą kompanijos „Opel“, Didžiojoje Britanijoje žinomos „Vauxhall“ vardu, konkursą ir nusileido tiesiai į legendinės Vivienne Westwood mados namus.
Londone neseniai vykusioje mados savaitėje jaunieji dalyviai turėjo sukurti du modelius tema „Pėdsakai“ („Traces“).
Į programos „Vauxhall Fashion Scout“ pirminę atranką FAD („Fashion Awareness Direct“) kreipėsi daugiau nei šimtas dalyvių iš tokių pasaulinio garso mados koledžų kaip Šv.Martyno koledžas („Central St.Martin’s“) ar „Istituto Marangoni“, kur rengiami aukščiausio lygio profesionalai.
Bet pagrindinis prizas – trys mėnesiai stažuotės pas V.Westwood ir du tūkstančiai svarų sterlingų atsidūrė lietuvės rankose.
Burokėliuose vitamino C dvigubai daugiau nei morkose. Raimundo Šuikos nuotrauka Laikas išsispausti šviežių sulčių ir jomis atgaivinti organizmą. Sveikatos pasipildysime visai žiemai. Laikas išsispausti šviežių sulčių ir jomis atgaivinti organizmą. Sveikatos pasipildysime visai žiemai. Burokėlių sulčių galia Burokėlių sultys nėra itin skanios, tačiau turi išskirtinę vertę. Nuo seno populiarus burokėlių, morkų ir ridikų sulčių mišinys – geriausias vaistas nuo mažakraujystės (keletą mėnesių geriama po 1–2 šaukštus kasdien prieš valgį). Šiems šakniavaisiams gamta dovanojo baltymų, angliavandenių, riebalų, organinių rūgščių, ląstelienos, pektinų, karotino, daug vitaminų, įvairių mikroelementų. Burokėliuose yra net neseniai atrasto vitamino U, kuris gydo ne tik žaizdas, bet ir alergiją. Burokėliai organizmą stiprina geležimi, manganu, nikeliu, variu, boru, stronciu. Jodo burokėliai turi daugiau nei kitos daržovės. Burokėliuose esančios medžiagos skatina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą. Unikalus natrio ir kalio santykis 10:1 padeda druskų pertekliui lengvai pasišalinti, neleidžia kauptis ant kraujagyslių sienelių, todėl sultis galima vartoti išsiplėtus venoms, pakilus kraujo spaudimui, sutrikus širdies veiklai. Sultyse esančios biologiškai aktyvios organinės medžiagos (betaninas, betainas) skatina kepenų ląstelių gyvybingumą, gerina tulžies išsiskyrimą, žarnyno veiklą. Jos geriamos sergant hipertonine ar skydliaukės ligomis, tinka turintiems antsvorį žmonėms. Sergant hipertonine liga, ypač kai vargina galvos svaigulys, galima du mėnesius po valgomąjį šaukštą 2 kartus per dieną prieš valgį gerti tokį mišinį: burokėlių, morkų, krienų, citrinų sulčių, medaus. Burokėlių sultys tinka vėluojant mėnesinėms (reikia gerti po 50–100 g 2–3 kartus kasdien), jos gali pakeisti hormoninius sintetinius preparatus, vartojamus klimakso metu. Jei kankina padidėjęs kraujo krešumas, sergate gastritu, opalige, šviežias sultis ir burokėlius reikėtų vartoti saikingai. Salierai – kalio ir natrio šaltinis Salierai turi daug gydomųjų galių. Šakniastiebiuose gausu angliavandenių, riebalų, baltymų, organinių rūgščių, įvairių vitaminų, mineralinių druskų – ypač daug kalio ir natrio. Salierų sulčių reiktų gerti tiems, kurie vartoja daug krakmolo ir cukraus turinčių maisto produktų. Natris skystina kraują bei limfą, apsaugo nuo plaučių, bronchų ligų, priešlaikinio senėjimo. Salierai saugo organizmą nuo avitaminozės, tinka dietinei mitybai – ypač tada, kai valgoma mažai rūgščių. Salierų ir morkų sulčių mišinys stiprina nervų sistemos veiklą, regėjimą. Salieruose esančios medžiagos gerina apetitą, nuo ligų apsaugo inkstus ir šlapimo pūslę, padeda sergantiems podagra, reumatu, skatina išsiskirti šlapimą (gerti reikia po 1 šaukštą tris kartus per dieną pusvalandį prieš valgį). Salierų sultis galima vartoti sergant širdies, kraujagyslių ligomis. Salierai kartu su krienais, medumi ir citrina sugeba išvalyti mūsų sąnarius nuo senatvėje susikaupusių druskų. Sulčių galima pasiruošti ir iš salierų lapų. Juose yra net 11 kartų daugiau kalio nei gumbuose. Karotino kiekiu salierai nenusileidžia burokėliams, morkoms, špinatams. Lapuose yra 30 kartų daugiau vitaminų ir 50 kartų daugiau karotino, nei šakniavaisiuose. Morkų sultys – ne tik akių šviesai Kasdien galima išgerti nuo 0,5 iki 3 l morkų sulčių. Morkų sultyse daug karotino (provitamino A) ir kitų vitaminų (B1, B2, B3, B6, C, D, E, K, PP), kalio, kalcio, kobalto, geležies, vario, jodo, fosforo druskų ir fermentų, daug augalinio insulino, iki 9 procentų cukraus. Karotinas būtinas regėjimui, augimui, odai ir gleivinėms. Morkų sultys labai maistingos, greitai stiprina organizmą, gerina apetitą, virškinimą, dantis. Morkos skatina kūdikį maitinančios moters pieno liaukų sekreciją, jos ypač naudingos paskutiniais nėštumo mėnesiais – sumažėja kraujo užkrėtimo pavojus gimdymo metu, organizmas aprūpinamas pakankamu kalcio kiekiu. Kelias savaites kasdien reikia išgerti po 0,5 l sulčių. Sumaišytos su medumi jos padeda peršalus. Sultys šiek tiek laisvina vidurius, dėl to tai – gera profi laktikos priemonė nuo vidurių užkietėjimo ir hemarojaus (geriama po 100–200 ml prieš valgį). Mažiems vaikams reikia išgerti po valgomąjį šaukštą ryte ir vakare. Morkų sultys naikina puvimo procesus žarnyne, jį valo. Kai skrandyje per daug rūgščių, taip pat naudinga kasdien gerti po stiklinę sulčių. Sultys vartojamos sergant kepenų, inkstų, širdies ligomis, veikia endokrininę sistemą, didina atsparumą infekcijoms. Sutarkuotą morką galima dėti ant žaizdos, nudegusią ar nušalusią odą plauti sultimis. Taip sumažės skausmas bei uždegimas, odos epitelis greičiau atsinaujins. Paruoštas tarkuotas morkas reikia tuojau pat valgyti, o sultis – gerti, nes šviesos veikiamas karotinas skyla. Nuskustas morkas geriau laikyti inde be vandens, pridengtas švariu drėgnu audiniu, ne ilgiau kaip 2–3 val. Vandenyje greičiau suyra vitaminas C, prarandama mineralinių druskų. Konservuotos sultys ne mažiau vertingos už šviežias. Vartojant labai daug morkų sulčių oda gali įgauti gelsvą atspalvį, tačiau tai visiškai nepavojinga: nustojus gerti sultis odos geltonis greitai išnyksta. Jei paūmėjusi skrandžio opa, gerti šviežias sultis ar valgyti morkas reikėtų saikingai.
Leonidas Donskis. Arvydas Šliogeris tarp provokacijos ir tylos
2010-01-29
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai
Ne kartą esu pagavęs save galvojantį, kad nedidelė šalis paprastai nesuranda adekvačios kalbos ir prieigos dideliam savo mąstytojui įvertinti. Puolama į kraštutinumus. Vienas iš kraštutinumų: jis pradedamas kelti į padanges ir kanonizuoti, neretai net nesuvokiant, kad tai iškart nužudo didelę figūrą ir sumenkina visą jos mastą.
Pasakysiu atvirai – nesu didelis Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos filosofijos gerbėjas. Kaip kultūrininkus ir tautos šviesuolius – labai gerbiu juos abu. Visada žavėjausi Stasiu Šalkauskiu kaip tauraus, aristokratiško ir savo tautai ištikimai tarnaujančio lietuvių inteligento pavyzdžiu. Jo būta profesionalaus ir gero Vladimiro Solovjovo religinės filosofijos ir prancūzų tomizmo žinovo bei interpretatoriaus. Maceina buvo kūrybingesnis mąstytojas už savo mokytoją Šalkauskį, bet nedaug kas prilygo Šalkauskiui kilnumu, pedagoginiu talentu ir dvasios aristokratizmu – tuo, kas inteligentą ir paverčia inteligentu.
Bet kai pasigirsta mano kolegų balsų, teigiančių, kad lietuvių filosofijoje nieko nėra sukurta geresnio už Maceinos Filosofijos kilmę ir prasmę – neabejotinai puikią knygą, kurios, būkime atviri ir garbingi, kone kiekvienoje kertinėje formuluotėje vis dėlto gali išgirsti Karlą Jaspersą (lygiai kaip kita Maceinos garsi knyga Asmuo ir istorija yra giliai persmelkta Nikolajaus Berdiajevo minčių, temų ir teorinių siužetų), manyje kyla protesto balsas.
Mėginimą šiuos filosofus kone kanonizuoti Lietuvoje laikau, deja, logiška tąsa abejingumo tokioms figūroms, kaip Emmanuelis Levinas ir Vosylius Sezemanas – Levinas yra didžiausias visų laikų šios šalies pagimdytas filosofas, tapęs iškiliausiu XX amžiaus Europos moralės filosofu, o Sezemanas ikikarinėje Lietuvoje toli pranoko savo kolegas ne tik akademinėmis kvalifikacijomis, bet ir teorinės minties originalumu bei lygiu.
Sezemanas padėjo pagrindus ne vienai naujai filosofijos krypčiai Lietuvoje, sujungdamas fenomenologiją su Marburgo mokyklos neokantininkų idėjomis ir taip sukurdamas savitą kultūros filosofijos bei Kulturwissenschaften versiją. Derindamas rusų formalistų idėjas su savo įžvalgomis, Sezemanas gal net paklojo pamatus semiotikai – šitą teigė pats Algirdas Julius Greimas, o patvirtino Greimo mokinys, suomių semiotikas ir muzikologas Eero Tarasti. Apie Leviną netenka ir kalbėti. Na ir kas? Abu, tiek Levinas, tiek Sezemanas, buvo ir tebelieka Lietuvos intelektualinės atminties ir dėmesio periferijoje.
Beje, akademinė Lietuva taip ir liko nepastebėjusi, kad mūsų šalis iki Antrojo pasaulinio karo pasauliui davė dar vieną įdomų ir originalų mąstytoją, rašiusį lietuvių, rusų, anglų, vokiečių ir jidiš kalbomis, ir įdomiai svarsčiusį laiko problemą nuo šv. Augustino iki modernybės, – Izaoką Donskį (kiek žinau ir domėjausi, ne mano giminaitį, nors Vilniaus universiteto profesorius Dovidas Katzas pasiūlė man neskubėti su išvadomis).
Ką padarysi, tai greičiausiai nedidelės ir tik savimi pačia gyvenančios šalies akademinio elito reakcija – renkamasi tuos, kurie yra nutolę per saugų laiko ir mirties atstumą, kurių nėra šalia ir su kuriais tiesiog netenka konkuruoti. Arba renkamasi saviškius, su kuriais galima idėjiškai tapatintis ir kultūriškai ar politiškai atpažinti. C’est tout. Meilės ir pagarbos per prievartą nebūna.
Kitas kraštutinumas – didelis mąstytojas pradedamas koneveikti, pasisakymuose apie jį pilna sunkiai nuslepiamos neapykantos. Šitas pavojus didelio formato mąstytojui mažesnis. Geriau jau jo nekęsti ir keiksnoti (bet skaityti ir žinoti), nei jį karikatūrinti. O intelektualinė stabmeldystė bene labiausiai sukarikatūrina tuos, kurie, savo nelaimei, priima tokį groteskišką liaupsinimą kaip tikros pagarbos išraišką. Gerai pamenu, kaip tokio su grotesku besiribojančio savo liaupsinimo Lietuvoje atkakliai kratėsi Vytautas Kavolis ir kaip jis troško geriau jau net nekūrybingos ir netašytos kritikos, bet ne liaupsių ir paminklo statymo sau – tokiam gyvam ir kitiems bei sau itin kritiškam mąstytojui.
Kad ir kaip būtų, esama dar didesnio pavojaus – didelio mąstytojo prievartavimo kvailais pokalbiais arba klausimais, į kuriuos neįmanoma nei pateikti rimto atsakymo, nei nors kiek rimčiau diskutuoti jų pagrindu. Kitaip tariant, iš filosofo tikimasi triuko – tik ne cirko, o informacinio triuko.
Nustebink mus. Nesvarbu kaip. Kaip tik nori. Nori – kvailai juokauk, nori – sukrėsk ir virkdyk publiką kokia nors ašaringa tema. Atverk nasrus it liūtas cirke arba peršok per liepsnojantį lanką. Atvira klounada – dar geriau. Nenuostabu – juk gyvename politinėje ir moralinėje kultūroje, kurioje mėgstami tik arba vartojantieji tavo žodyną ir visais klausimais su tavimi sutinkantieji, arba tobulu taikiniu tampantys sušaržuoti ir demonizuoti priešai, iš kurių atimamos visos normalių žmonių savybės.
Įdomu, o kas galėtų ir turėtų didelę asmenybę, visada pažeidžiamą dėl savo talento, minties intensyvumo, atvirumo ar sąmoningos provokacijos ir rizikos, apsaugoti nuo mūsų viešosios sferos, kuri kuo toliau, tuo mažiau besiskiria nuo televizinės tikrovės, atakų ir grotesko? Jos mokiniai? Ar tiesiog inteligentiški ir skaitantys žmonės? Ar dvasios aristokratizmo likučių nepraradę kultūros žmonės, branginantys savo nepažemintą šalį ir jos kultūrą, o todėl nenorintys matyti, kaip medijos siekia įrodyti, kad sukarikatūrinti ir anekdoto objektu ar veikėju galima paversti bet ką?
Moderniosios populiariosios kultūros ir informacijos masėms sferoje juk nereikia nieko, ko suvokimas pareikalautų daugiau nei trijų minučių minties darbo. Kadangi masinės informacijos ir visų kultūros erzacų vartotojams reikia lengvai dramatizuotos pramogos, nieko nėra patogesnio kaip pakišti visiškai kitos kalbos ir pasaulėjautos žmogų, atimant iš jo kalbą ir įmetant į informacinio dirginimo ir visa ko šaržavimo bei iškraipymo mėsmalę.
Kartą Suomijos švedų humoristai pasigavo paviršutiniško ir tuščio bendravimo nemėgusį, tragiško likimo suomių muzikologą Seppo Heikinheimo (1938–1997) ir pradėjo jam uždavinėti nerimtus klausimus. Visą gyvenimą nemėgęs privalomai mokykloje dėstytos švedų kalbos (kurią jis, žinoma, mokėjo ir puikiai suprato), o kartu pajutęs, kad su juo nerimtai kalbama, Heikinheimo pradėjo atsakinėti į švediškai užduodamus klausimus suomiškai, ir dar pabrėžtinai rimtai.
Savo paskutinėje kontraversiškoje knygoje Supuvusio kiaušinio dienoraštis parašęs, jog nebemato prasmės gyventi pasaulyje, kuriame akyse viskas baigia degraduoti ir kuriame didžioji Europos kultūros tradicija daugiau nieko nebereiškia, Seppo Heikinheimo 1997 metais nusižudė.
Miniu jį todėl, kad simptomiška, jog per TV humoro laidą ypač veriasi simbolinis konfliktas tarp tos pačios visuomenės narių, kurie gyvena vieni šalia kitų, bet skirtingose kultūrose, o gal net ir epochose. Kada mes pradedame šaipytis iš didesnių už save? Tada, kada mums pavyksta juos išprovokuoti kalbėti ne savo kalba. Humoristai Heikinheimo neišprovokavo.
Iškilus lietuvių mąstytojas Arvydas Šliogeris kartas nuo karto leidžiasi išprovokuojamas ir įmetamas ne į savo kalbą. Dalindamas provokatyvius ir neretai stipriai perdėtų vertinimų kupinus interviu, Šliogeris dalyvauja ne savo kalboje. Jo tikroji kalba – visiškai kita. Interviu, polemikos, viešos patirties verbalizacija – ne jo sfera.
Šliogerio viešajame diskurse daug apnuogintos tiesos, kinizmo, kultūrpesimizmo, fatalizmo, pačiam autoriui pavojingo atsidengimo smūgiui, drastiško atvirumo (kurį it stalo teniso kamuoliuką jam tolydžio sugrąžina jokių sentimentų jam neturinti akademinė bendruomenė ir net jo mokiniai) ir to paties nuolatinio atsidūrimo ne savo diskursyvinėje ir egzistencinėje zonoje, kurioje atsidengiama smūgiui. Ciniškai ir nieko, net ir pačios savęs negerbiančiai visuomenei, kuriai pramogos jau seniai tapo vieninteliu prasmingo gyvenimo kriterijumi, tai tikra dienos sensacija ir dovana.
O tikroji Arvydo Šliogerio teritorija, jo minties ir kalbos namai – tyla, pauzė ir metafora (beje, nebūtinai loginė – Šliogeris kuria ir vaizdines metaforas). Jo kalba vieną po kito pašalina sau nereikalingus sluoksnius. Nelieka dekoro, dingsta puošyba ir akademinis žargonas. Lieka tik mintį perveriantys pirminiai, pamatiniai žodžiai ir į atmintį smingančios poetinės bei filosofinės kalbos figūros. Ši kalba nepakeliamai sunki ir reikalauja atokvėpio – o tuo atokvėpiu ir tampa aštresnė bei kandesnė frazė viešumoje.
Tad nedidelė šalis neranda kalbos ir kriterijų savo didesniam mąstytojui įvardyti ir įvertinti. Mūsų šaliai nepakako ryžto, ambicijos ir kilnumo savo kultūros herojais paversti ją pasirinkusių ir mylėjusių kitataučių – Emmanuelio Levino, Vosyliaus Sezemano, Levo Karsavino.
Prisipažinsiu, manęs neapleidžia mintis, kad keista mūsų intelektualinėje kultūroje Arvydo Šliogerio vieta ir situacija galėtų būti nusakyta kaip kažkoks pasiklydimas tarp perdėto gyriaus ir su neapykanta besiribojančios pagiežos. Savo filosofiniame dienoraštyje Vermischte Bemerkungen (į anglų kalbą išverstame kaip Culture and Value) Ludwigas Wittgensteinas panašiai rašė apie žydus Europos literatūroje – arba jie nuolat pergiriami ir jais perdėtai žavimasi, taip ir nepasakant apie juos nieko esminga, arba jais baisimasi ir bjaurimasi.
Wittgensteinas kelia klausimą: iš kur tai? Gal, pasak jo, tai kalbos problema? Kitaip tariant, gal žydai yra mūsų kalbos nepakankamumo tam tikrais klausimais, sykiu ir jos ribotumo problema? Leiskite man parafrazuoti Wittgensteiną: o gal panaši Šliogerio situacija yra taip pat mūsų kalbos problema? Mes nerandame tinkamos kalbos jam nusakyti, jį patogiai apgyvendinti mūsų kultūros ir egzistencijos namuose, pagaliau jį įvardyti. Lieka tik arba perdėtas gyrius, atgrasus kiekvienam save iš tikrųjų gerbiančiam ir protingam žmogui, arba atmetimo reakcija ir brutalus žodynas.
Trumputis siužetas apie tai, kaip į Arvydą Šliogerį reaguoja iškilūs kolegos svetur. Garsus amerikiečių filosofas Robertas Ginsbergas (pridursiu, kad mano artimas draugas) prieš metus gavo iš manęs dovanų Arvydo Šliogerio knygą Niekio vardai, išverstą į anglų kalbą ir išleistą Nyderlandų akademinėje leidykloje Rodopi. Man buvo įdomi jo nuomonė, tad aš trumpai jam papasakojau apie Šliogerio knygas, įžvalgas ir stilistiką, o sykiu prisipažinau, kad jo knygą Daiktas ir menas laikau ne tik lietuvių filosofijos klasika, bet ir visos moderniosios Europos filosofijos šedevru, kurį būtina kaip galima greičiau ir rimčiau pristatyti pasaulyje. (Laimei, Daiktas ir menas taip pat jau pasirodė anglų kalba Rodopi.)
Šalia Vašingtono esančiame nedideliame miestelyje gyvenantis Ginsbergas pradėjo skaityti Šliogerio knyga iškart, kai tik aš nuėjau eilinį kartą aplankyti Vašingtono nacionalinę meno galeriją ir praleisti keletą laimingų savo gyvenimo valandų priešais Vermeerio, Halso, Rembrandto, Leyster ir kitų olandų meistrų darbus. Bobas liko kavinėje, kaip visada, man šiltai mestelėjęs: „Take your time, Leon. Enjoy the gallery“.
Man grįžus po kelių valandų, Ginsbergas buvo beveik perskaitęs knygą, prisirašęs pieštuku šimtus pastabų ir puikiai nusiteikęs. Anot jo, Arvydas Šliogeris – aukščiausio lygio mąstytojas, savo kalba ir dvasia artimas įdomiausiems prancūzų filosofams. „Lietuva – nuostabi ir pasaulio dar neatrasta šalis“ – pridūrė Ginsbergas. „Juk iš nieko tokie filosofai neatsiranda“.
Apie visa tai susimąsčiau vartydamas naująją Arvydo Šliogerio knygą – jo fotografijų ir filosofinių tekstų albumą Melancholijos archipelagai (Vilnius: Apostrofa, 2009). Neabejoju, kad šia knyga Šliogeris įteisins ir į pasaulį paleis dar vieną terminą (o jų jis paleido daug) – tai „fotosofija“. Fotografija kaip paralelinė filosofija – ne pramanas.
Užbėgu sekančiai minčiai už akių: įdėmiai įsižiūrėkite į Šliogerio fotosofiją – argi ne iš visą pasaulį atveriančio Dzūkijos grožio, kurį užfiksavo jo fotoaparatas, gimsta ir Šliogerio mintis bei kalba? Filotopija buvo jo tėvynės meilės metafizika, o fotosofija tampa jo pirmapradžio pasaulio grožio ir tylaus, bekalbio tėvynės daikto grožio metafizika. Senas arklys Dzūkijos kaime prie senų apsamanojusių trobesių („Senas yra gyvenimas“, p. 32-33) man atsivėrė kaip sukrečiantis tėvynės grožio atradimas be kalbos ir epo, be poezijos ir tematizuoto istorinio teksto. Tiesiog apima liūdesys ir melancholija – kaip metafizinės būsenos, kurias pažadina tavo tėvynė.
Šia knyga Šliogeris apie save priminė ne tik kaip filosofas, poetiškas mąstytojas, eseistas ir kalbos architektas. Jis neabejotinai debiutavo kaip talentingas menininkas. Jo tiesiog perveriančio grožio fotografijos (tiesa, knygai, manding, būtų pagelbėjęs prie jos prisegtas kompaktinis diskas su fotografijomis) nėra atsietos nuo tekstų, lygiai kaip jos nėra paprasti vaizdiniai teksto papildiniai. Teksto ir vaizdo vienovė byloja apie metaforą kaip Šliogerio tėvynę.
Prisiminus portugalų rašytojo Fernando Pessoa mintį, kad jo tėvynė yra portugalų kalba, būtų galima pridurti, kad Arvydo Šliogerio tėvynė bent jau iki Melancholijos archipelagų taip pat buvo kalba – lietuvių kalba. Bet tai ypatingas santykis su kalba. Šliogeris nesimėgauja kalba ir nestato jai jokių paminklų. Tai antifilologinis santykis su kalba. Šliogerio kalba nesitenkina savimi. Šliogerio filosofija – tai save paneigianti minties ir kalbos galia. Paneigianti tam, kad pranoktų jas arba pasiektų ribą, ties kuria kalba nustoja galioti ir tyliai atveria tai, ką ji iki tol mėgino slėpti, slapta sunaikinti arba mažų mažiausiai pridengti gražiais klodais ir instrumentinių reikšmių vualiais.
Ta riba – tai tyla. Žinau, kad Šliogeris nemėgsta muzikos, bet leisiu sau palyginimą, kuris daug ką paaiškins. Juk niekas taip neatveria tylos kaip sąmoningas kelias į ją. Tik fermata – ilga pauzė muzikoje, kada orkestras concerto grosso metu nutyla arba tęsia garsą prieš solo instrumento kadenciją – atveria tikrąją tylos didybę. Tad kelias į tylą yra atveriamas ne bežadžiu tylėjimu, o sukūrimu tokios kalbos, kuri parengia mus tylai.
Šliogerio filosofijoje tiesa – tai kelias į tylą. Pasiruošimas jai. Kalbos tiltais, it skustuvas aštriais žodžiais ir intensyviais išgyvenimais, kurie reikalingi būtent tam, kad kada nors suprastum jų laikinumą ir nereikalingumą. Tai kalbos įveikimas pasiekus tylą. Ši tyla nepasiekiama tylėjimu. Tokiai tylai reikia daug kalbos. Tik pranokus ją, atsidūrus anapus jos, gali pasiekti savęs pranokimą.
Pasak Šliogerio: „Filosofija, kaip melancholiškos ‚išminties‘ siekis, visada gyvena pakeliui – pakeliui į Niekį ir pakeliui į Esmą. Filosofija – tai kalba, besiveržianti anapus kalbos arba šiapus kalbos, kalba, nesitenkinanti pačia savimi. ‚Išmintis‘, kurios siekia filosofija, iš tikrųjų negali būti jokia išmintis trivialia šio žodžio reikšme, kaip koks ‚aukštesnis‘ žinojimas ar pažinimas. Iš-mintis pirmaprade reikšme smelkiasi į ne-mintį, iš minties į kosmopolį. Kalbos kelias, vedantis į tylą – štai ką reikėtų laikyti filosofija. Tad filosofijos ‚tikslas‘ glūdi anapus jos pačios; šis tikslas gali būti pasiektas tik filosofijai kaip kalbai atlikus savižudybės judesį. Užtat filosofija gyvena balansuodama ties kalbos ir bekalbiškumo riba“ (p. 74).
Tai ir yra filosofo gyvenimo metafora ir išklotinė – visas filosofo kelias nuo garsios viešos provokacijos iki tylos.
Leonido Donskio blogas
Spuogai - įžanga Daugeliui žmonių gamta padovanojo gražią ir sveiką odą. Bet ką daryti tiems, kurie vis tik nepapuolė į laimingųjų ratą?Su didesnėmis ar mažesnėmis odos problemėlėmis dažniausiai susiduria paaugliai. Tačiau pasitaiko ir suaugusiųjų, vyrų ir moterų, turinčių rimtų odos problemų. Žinoma, galima į tai nekreipti dėmesio arba pergyventi dėl kiekvienos tamsios dėmelės - tai priklauso tik nuo jūsų pačių. Tačiau visuomenė verčia elgtis pagal tam tikras taisykles. Televizija, Holivudo filmai, fotomodelių nuotraukos žurnalų viršeliuose neretai priverčia pagalvoti: “Ir kaip jiems tai pavyksta?” Kaip turėti nepriekaištingai švarią odą, kad vakarėlis, pasimatymas ar laiko leidimas solidžioje kompanijoje netaptų tikru galvos skausmu ir nevilties ašaromis? Paklausius dermatologo, kodėl vienus nuolat kamuoja spuogai, o kiti visada atrodo tarsi ką tik gimę, nuskambėjo atsakymas: “Gerk saujomis tetracikliną, tai irgi taip atrodysi.” Nusistebėjau: “O ar tai nekenkia sveikatai?” Dermatologas tik gūžteli pečiais: “Suprask, aišku, kad kenkia.”Neracionalus antibiotikų vartojimas negali nepalikti pėdsakų. Vienas iš nepageidaujamų poveikių tas, kad antibiotikai veikdami odoje esančias bakterijas, taip pat naikina ir gerąsias žarnyno bakterijas. Sakysite: “O kas čia tokio? Galima gi be recepto nusipirkti žarnyno mikroflorą atstatančių tablečių kursą.” Neviskas taip paprasta. Visada reikia įvertinti galimą naudos ir žalos mūsų organizmui santykį. Pavyzdžiui, jeigu netolimoje ateityje numatote vieną esminių Jūsų gyvenime įvykių - vestuves, o Jūsų oda labai problematiška, iš antibiotikų galbūt galite tikėtis greito bei veiksmingo gydymo - toks sprendimas gali būti. Tačiau neišbandžius saugesnių priemonių ir ilgalaikiam aknės gydymui, retas klientui dėmesingas gydytojas-dermatologas iškart paskirtų vartoti antibiotikus. Antibiotikai skirti tik sunkioms aknės formoms gydyti.Pirmiausia, reikėtų gerai pažinti savo odą, jos poreikius bei požymius, ir suprasti, kada ji jaučiasi negerai. Aknė - tai labai individualus odos negalavimas. Kai kuriems žmonėms spuogų profilaktikai pakanka kontrastinio dušo (karštas vanduo staiga keičiamas šaltu ir taip kartojama keletą kartų). Tokiems laimingiesiems pakanka tik tokios priemonės odai išvalyti. Tačiau jei kamuoja uždegiminiai, pūlingi odos dariniai, tokią paprastą priežiūrą turėsite pamiršti, nes reikės ilgą laiką stebėti odos būklę bloginančius faktorius, juos riboti ir, žinoma, gydyti.
Poreikiai
Poreikiai.Is naujo apie reklama. sukurti,igimti,gyvenimiski poreikiai.Poreikis kuris skatina.Is esmes reklama apima daug poreikiu.Ankstesneje temoje buvo rasyta,kad butent reklama yra ne tik nukreipta i visuomene,bet ir i jos dalis pvz:i jaunima.Socialinis vienetas 1 zmogus yra pagrindas jo poreikiams patenkinti.Veikia platus pasiulos mechanizmas,pagal kuri vartotojas renkasi 1 ar kita preke.Atsiradus ivairiems produktams ypac reklama pasitelkiama formuoti vartojimo poreikius.Sukurti,igimti,paniski poreikiai.Sis tas apie sukurtus poreikius.Kai poreikius formuojame,poreikius dezoorganizuojame,kalbam apie sukurtus poreikius dirbtinus.Dirbtini poreikiai yra daznai susieti su dirbtina atributika.Malonumus teikintys zaisliukai yra sukurtuju poreikiu atributai,kadangi vartotojas save stimuliuoja dirbtinomis priemonemis.O stai uz islikimo salyga,svarbiau niekonera,nes tai poreikiai maistui,bustui,t.y.gyvenimiski poreikiai.Nenaudingi poreikiaiPlaciau tai poreikiai,kuriu panaudojimas atnesa zmogui galutini rezultata,kaip jo sveikatos praradima ar jos zalojima.Pvz:rukymo poreikis priskirtinas prie nenaudingu.Kaip buvo rasyta,kad poreikiai atsiranda dirbtinai juos sukuriant,ar jie jau buna gyvenimiskoje aplinkoje kai poreikiai yra butini.Prie butinu poreikiu priskirciau greitesnio susisiekimo ieskojima ir galimybe,kai is tasko A pasiekiamas taskas B lektuvu priemonemis.Griztant prie nenaudinguju poreikiu paaiskejo,kad pvz:pries 150 metu rukyti tuo metu atrode beveik naudingas dalykas ,o siomis dienomis ne!Taigi rukymo poreikis yra nepageidautinas...todel cia naudojama antireklama kuri "atmusineja" nuo zmoniu vizualinemis verbalinemis priemonemis televizija,plakatais zalingus poreikius.O kai panasiu blogu poreikiu vis dideja individo gyvenime zalingus poreikius reiktu netoleruoti,nors tai be abejo yra sunku invidualiai kiekvienam padaryti.Pabaigai jeigu zalingi poreikiai yra kazkaip pateikti kaip nezalingi,reikia suprasti kad dides tokiu poreikiu reikalingumas ir bendras zalingumu santykis nesumazes...
Antireklama
Labai nenaudingu poreikiu trumpa apzvalga: Kas yra nenaudingi poreikiai?Dazniausiai tai tie kurie kenkia zmoniu sveikatai.Pvz: sokolado gigantas pagamina labai daug sokolado ir jie yra placiai realizuojami rinkoje.Kur gali buti tokio produkto poreikio vartojimo gresme?Jeigu einamuju metu realizacija tokio produkto padidejo, su praejusiu metu realizuojamaja verte 20%,tai reiskia jog statistinis gyventojas suvartojo daugiau esancio rinkoje sokolado.Tuo paciu gedo ir gyventoju dantys nuo pernelyg didesnio suvartojamojo cukraus, o kai kam vystesi cukralige.Todel kartais padidejes ne visai sveiku produktu vartojimo poreikis,gali pridaryti negatyves pasekmes.Labai svarbu vaidmeni sumazinant zalingus zmoniu poreikius atlieka a n t i r e k l a m a. Antireklama siekiama keliu tikslu: Ji kviecia zmones atsisakyti tokiu poreikiu ,kurie yra zalingi arba ja siekiama sumazinti poreiki konkretiems zalingiems vartojams produktams. Tai pat yra griaunanciu rinkas tokiu antireklamu ,kuriu turinys yra nukreiptas pries gigantiskas korporacijas.Motyvuojant tuo,jog jos gina saliu nacionalinius interesus.Pvz: Buvo antireklamos vajus Prancuzijoje pries viena gerai zinoma Amerikos limonado giganta... Sukurti poreikiai & Igimti poreikiai & Gyvenimiski poreikiai... Stai Socialinis vienetas 1 zmogus yra vartotojas,kuris visa savo gyvenima vartoja.Todel cia veikia platus pasiulos ir paklausos mechanizmas,pagal kuri renkasi socialusis vartotojas viena ar kita produkta.Tai jeigu Reklama yra isreiskiamas skatinimas vartoti, toki ar anoki madinga produkta jaunimui,gupei zmoniu tuo pat metu gali atsirasti poreikiai isigyti tai ka siulo reklama. Todel zmoniu vartojimo poreikiu suformavime,daznai ne antraeili,o pirmaeili vaidmeni atlieka reklama.. Sis tas apie sukurtus poreikius,kurie buvo suformuoti ir sukurti industrijos.Kai vienus naujus poreikius formuojame,poreikius dezoorganizuojame,poreiki likviduojame... Dirbtini poreikiai yra susieti su dirbtina atributika: pvz malonuma teikiantys kompiuteriniai zaidimai yra dirbtino poreikio atributai,kadangi zmogus stimuliuoja save dirbtinai,tenkina savo malonuma zaisdamas, beje tokius zaidimus zaisti yra pradeta visai dar neseniai,kada buvo israsta elektronika. Bet svarbiausi is visu poreikiu yra igimtieji poreikiai: Kurie yra ne kas kitas, kaip zmoniu islikimo salyga. Tai poreikiai maistui,drabuziams,bustams... etc. Labai nenaudingu poreikiu apzvalga: Kas gi tie yra nenaudingi poreikiai? Tai poreikiai kurie atnesa konkrecia zala.Pvz: Didele vartotojams zala atnesa nuolatinis rukymas. Anksciau gal tik XIX. amziuje dzentelmenams cigaru rukymas atrode naudingas dalykas,taciau dabartiniame laikmetyje istyrus,jog poreikiai kuriuos turi zmones susijusius su rukymu yra dar labai dideli,ir rukymas tiesiogiai ir zalingai veikia rukanciuju sveikata. Dar XIX. amziuje rukymas atrode kaip maloni pramoga,o dabar jis tapo zalingu poreikiu ir sveikatos priesu vos ne numeris 1. Tik idealizmas ir antireklama, padetu sumazinti tokiu zalingu poreikiu kaip rukymas vystymasi vartotoju grupese.Todel siuo atveju antireklamos kampanijos yra svarbios zaidejos siuolaikiniu komunikaciju pasaulyje.Poreikiai,poreikiai,poreikiai- visur ju yra pilna,bet jie reikalingi vartotojams ar kitoms zmoniu socialinems grupems. Nera idealaus gyvenimo,kurio reiketu siekti tik minimaliai panaudojant,savo poreikius.Keleto poreikiu ,beveik niekas neturi,o beveik visi turi ju daug.Beveik visi autoretetingi tyrinejimai rodo,kad kiekvienas individas turi desimt ar dvylika poreikiu. Kiti ir daugiau.
Turkija kalnai
Druskininkai
Istorinis tremties momentas
LieTuvis 2009 nugaletoja
Įrašai Galbūt vieni iš geresnių… Aš taip nesugalvočiau Apie Artūras Račas Užsisakyti RSS Užsisakyti įrašus į el. paštą Donara Barojan – LieTUvis 2009 nugalėtoja Liepa 10, 2009 …Taip tyliai ir netikėtai baigėsi rašinių konkursas LieTUvis 2009. Konkurso organizatoriai jau prieš savaitę paskelbė laimėtojus, o aš apie tai sužinojau tik šiandien… Bet svarbiausia, kad konkursas įvyko. O aš noriu pasidžiaugti, kad mano asmeninė nuomonė sutapo su kitų vertinimo komisijos narių nuomone: pirmąją vietą laimėjo darbas, kuriam aš skyriau daugiausiai – 25 (iš 30 galimų) balų. Taip pat džiaugiuosi, kad iš penkių pirmųjų vietų laimėtojų net keturi buvo ir mano penketuke. Rašinį, kuris manajame penketuke buvo, tačiau kitiems komisijos nariams patiko mažiau nei man, paskelbisu artimiausiu metu. O dabar siūlau susipažinti su konkurso laimėtojos – Šiaulių Didždvario gimnazijos moksleivės Donaros Barojan tekstu. ******************************************************************** Tūkstantmečio lietuvis
Jei žmonės, kaip ąžuolai, gyventų tūkstantį metų, kaip atrodytų lietuvis, gimęs 1009- aisiais? Na, žinoma jis būtų senas. Veikiausiai „Žalgirio“ fanas, nes Lietuvos ryto mūšio nebuvo. Kas dar? Gali būti, kad jis avėtų vyžas, bet jo kojinės būtų firminės – „Audimo“. Skiriamasis jo bruožas –rudos spalvos kelnės ir rožinė palaidinė, ant kurios puikuotųsi užrašas: „Aš jau tūkstantį metų myliu YVĄ!“. Kokia jo šukuosena? Nėra jokios abejonės, kad tai būtų bliūdeliu kirpti žili plaukai. Ei, pamiršome jam duoti vardą. Jo vardas Jurgis N.. Labas, Jurgi! Bet išvaizda mums juk nesvarbi ir vardas nesvarbus. Mums rūpi siela. O tūkstantis metų, net sielai daug. Kas rūpi Jurgiui? Jurgis N. baisiausiai pergyvena dėl globalinio atšilimo. Ne… meluoju. Nepergyvena. Jam nepatinka lietuviškas klimatas. Jam juk nuolatos šalta, o kai šalta – it kojinės dyla sąnariai. Globalinis atšilimas atneš tik šilumą, o kas nutiks toms nutukusioms arkties meškoms Jurgiui N. tikrai neįdomu. Joms jis irgi nerūpi. Tai, vis dėl to, kas kamuoja Jurgį N.? Ogi pensija. Kai tau jau tūkstantis metų – žodis pensija skamba visai kitaip. Pensija… Mmm. Pensija reiškia ramybę, o ši būsena šiais, ekonominio nuosmukio laikais – tikra Dievo dovana (nors gal ne Dievo, o labiau mokesčių mokėtojų). Taigi pensija – didelė vertybė, bet ne didžiausia. Didžiausia vertybė – laisvė. „Laisvė nuo ruso, laisvė nuo lenko, laisvė nuo vokiečio“ kaip mėgsta sakyti Jurgis N.. Jis ir pats kovėsi Žalgirio mūšyje; ir Durbės mušyje kovojo ir Liublino Uniją pasirašant stebėjo ir Baltijos kelyje stovėjo. Traukė tautinę giesmę, gal kiek pro šalį, bet tai ne taip svarbu, svarbiausia mokėti žodžius, o mūsų herojus juos moka, priešingai nei išlepęs šiuolaikinis jaunimas. Et, tie jaunuoliai, apsvaigę nuo lietuviško alaus, sidro ir degtinės. Nežino jie midaus skonio… Nežino,- pyksta Jurgis. Nepyk, Jurgi, kiekvienai epochai savas gėrimas. Jurgis N. domisi daug kuo. Kadangi šis herojus atgyvenęs jau ilgus tūkstantį metų, liko nebe tiek daug sferų, kurios jam vis dar įdomios, bet, pripažink, Jurgi, kelios dar yra. Visų pirma – POLITIKA. Kadangi mūsų visų mylimas herojus gyveno ir prie Gedimino ir prie Brazausko, ir prie Mindaugo ir prie Pakso, sau jis leidžia daryti tvirtas ir objektyvias išvadas apie Lietuvos politiką. Gerai nebuvo niekad – Jis kategoriškas. Prie Gedimino – apsipūtusio sapnuotojo – visos lėšos buvo skiriamos Vilniui statyti; prie Mindaugo – Mūsų kraštan priplūdo emigrantų; prie Brazausko – iš mūsų krašto savi išsikraustė; prie Pakso – Jurgis nieko nesako, tik tyliai žegnojasi: „Neduok tu Dieve“. Jurgis domisi ir muzika. Patinka jam šiuolaikinė pop top muzika… Patinka. Ir pats dainuoja kartu su radija, ar televizoriumi. Jo mėgiamiausia daina – „Trys milijonai“. Jam ji patinka, nes tai optimistiška daina, na suprantat – visiškai neįprasta jo temperamentui. Jurgio N. dievaitė – Zvonkė N. jis yra įsitikinęs, kad tai, jog jie dalijasi bendra raide N. kažką reiškia. Be muzikos, Jurgiui N. rūpi lietuviškas kinas. Jo mėgiamiausias filmas – „Kai aš buvau partizanas“, nes Jurgis irgi buvo miško karys. Atmena jis dar tuos laikus, kai po miškus lakstė, už laisvę kovojo. Jūs net neįsivaizduojate, kaip jis supyko, kai perskaitė straipsnį, jog žydai jį ir jo miško brolius išvadino žydšaudžiais. Užvirė jo kraujas, suputojo seilės. „Kaip jie, Lietuvos nepriklausomybės aukuro kurstytojus drįsta vadinti žydšaudžiais!“. Aišku, ir partizanai nebuvo be nuodėmės, bet ŽYDŠAUDŽIAIS… niekada,- purto galvą Jurgis N., kol kaklą sutraukia mėšlungis. Kai suprantate, Jurgis N. – moka pykti. Ant ko jis dar pyksta? Ogi ant D. Grybauskaitės. „Kodėl ji ankščiau negalėjo ateiti į valdžią? Kodėl?“- purkštauja mūsų mylimas herojus. Jis nuošidžiai tikisi, kad lietuviška geležinė ledi, gintarine lazdele mostelėjusi padarys tvarką oligarchų suniokotame krašte. Argi Jurgis ne toks pat, kaip ir paprasti mirtingieji? Argi ne toks pat? Jurgis N. nežino, ar jam patinka gyventi tūkstantį metų. Aišku, kartais džiaugiasi, galėdamas matyti, kaip keičiasi Lietuva, o kartais būtent dėl to, jam pasidaro labai liūdna. Jurgis N. nežino, ar dar ilgai gyvens. Tačiau jis tikisi, kad Lietuva žemiau nepuls ir jam neteks mirti su gėdos katinu, ant krūtinės. Negi jis per daug tikis
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.