graciles, formosae! Vivant et mulieres tenerae, amabiles, bonae, laboriosae!
Tegyvuoja visos merginos,
grakščios, dailios! Tegyvuoja ir moterys, švelnios, mylinčios, geros, darbščios!
Vivat academia!
Vivant professores! Vivat membrum quodlibet! Vivant membra quaelibet! Semper sint in flore!
Tegyvuoja akademija!
Tegyvuoja profesoriai! Tegyvuoja kiekvienas narys! Tegyvuoja visi nariai! Visada teklesti!
Vivat et res publica
et qui illam regunt! Vivat nostra civitas, Maecenatum caritas, qui nos hic protegunt!
Tegyvuoja ir respublika,
ir kurie ją valdo! Tegyvuoja mūsų valstybė, Malonė mecenatų, kurie mus čia globoja!
šeštadienis
20090414
Ilgi kaip ir ilgi frazeologizmai Reikšmė- gyvenimą laikau pakankamai reikšmingu poligonu,kuriame esu išbandomas "Aš" Žodis "Palyda"- čia palydi tik ne didybė,bet paprastojo angelo globa. Remontas- kūnų remontas ar traukinių remontas, tai skirtingos jų remonto bazės. Kova- erelis kovos už savo išlikimą 1000čiu procentu, o kaip su mumis... Kepinys- apskrudęs ir pajuodęs duonos kepalas, man klasikinis duonos idealas.. Mulas- zoofizikos aiškiaregiai negaletų ižvelgti karvėje mulo savybių, nes sunkiai ji nedirba Taigi ji ne mulė, o tik kitas kanopinis. Kanopinis- karvė, kanopinis arklys, kanopinis avinas.. Laiptai- patys simboliškiausi ir įdomiausi laiptai Majų piramidžių.Deja deja, bet šiais laiptais Aš iki šiolei nekopiau.. kopti galima į kalnus,kopti galima į kopų kalvas, kopti galima ir karjeros laiptais Apolonas- buvo senovės graikų Saulės Dievas, muzikos,mokslo globėjas, bei greitos minties Dievas. Šiais laikais jis gal būt būtų ir INTERNETO globėjas!
Paieška internete prasideda,nuo tikslo kurio sieki paieškodamas kažką. Tam tikru metu prieš metus aš ieškojau kelionės į Maltą,sau ir savo žmonai. Antrakart aš ruošiausi aplankyti šią salą,ir žinoma pirmakart tai teko garbė savo akimis pamatyti mano žmonai. Žinoma pirmiausiai prieš kažkur keliaujant būsimiems turistams,kurie norėtų gana ekonomiškos kelionės yra kelionių išlaidos. Aš tuomet prieš metus Dubline apibėgau, kelias turizmo agentūras domėdamasis ekonominėmis kainomis, Maltos viešbučiuose, lėktuvų bilietų kainomis. Pasakysiu viską sudėjus kainavo tai 900 euru vidutiniškai 2 keleiviams,už savaitę viešnagės Maltoje. Tai nebuvo kažkas brangaus ar baisaus ko negalėjome sau leisti ar apriboti tokiai kelionei. Tačiau aš pabandžiau susirasti,kelionės paslaugas atliekančią bendrovę virtualioje interneto erdvėje.Ir pasakysiu pavyko rasti gerą parduodančią viešbučius ir kelionių bilietus airių kompaniją iš Cavano miesto.Ji buvo multi-veikli kelionių agentūra parduodanti bilietus kelionėms ir viešbucius,ir Malta mums kainavo daug pigiau.
Trumpai apie Maltą- tai yra sala viduržiemio jūros archipelage,netoli Italijos Sicilijos krantu. Daug amžių ją valdė ivairūs kolonistai,bet ryškiausią beveik,200 metu kolojininį pėdsaką paliko kolonistai anglai. Ir dabar apsilankius salos garsiuose kurortuose, rasime labai daug anglų turistų,atskridusių iš ivairių anglijos miestų.O pastaruoju metu i šią salą skraido ir airiai su Ryanair,kadangi gal "atsibosta" jiems tos Ispanijos,ir reikia to kažko kas primintų jų šalį,kad ir transporto sistema kaip anglijoje.Atskira tema yra Maltos kryžiuočių istorija,ar Maltiečių buitis.
Berods 2006 metais Maltiečiai save laike ,kaip laimingiausia tauta (nematerialiai) pasaulyje. Dar jie turi gilų religinguma,katalikiškumą, apie 70 ar 80 procentu maltiečių reguliariai lankosi savo bažnyčiuose. Ir pabaigai yra tokia jumoreska apie maltiečius. Jeigu iš viso pasaulio sugrižtų namo visi Maltiečių kilmės imigrantai, tai sala paskęstų nuo jų svorio. Nes tikrai sala yra miniatiūrinė
tokio dydžio, koks būtų visas Tauragės rajonas Lietuvoje. Bet čia yra maža sala,bet čia gyvena didi tauta. Malta vista... (Kelionei atminti prieš metus: Balandzio 19 - liktai pakelsiu iš Maltos parsivežtus maltietiškus alaus bokalus).
Tai airijos gamtos apsaugos visuomeninė organizacija
isikūrusi Dublino mieste,ir čia miesto centre yra jos būstinė,prie
Dame street gatvės,jaukiame pastate.Ten yra kompiuterių centras,su tematiniais monitoriais
apie gamtos apsaugą,klimato atšilimo tematika.Turi ši organizacija didelę biblioteką,kurioje išimti
nai yra gamtosaugos,klimato atšilimo, bei atsinaujinančių energijos išteklių tematinės knygos,
žurnalai. Yra parodos ir plakatų centras. Šioje organizacijoje nekart aš lankiausi laisvu nuo savo
darbo metu,vien dėl tos priežasties, jog čia nemokamai buvo galima naudotis kompiuteriais!
Tačiau apart kompiuterių naudojimo,aš parsiveždavau iš čia namo ivairiausių plakatų,išleistų
tai pat nemokamai to centro lankytojams.Spalvingi plakatai vaizdavo airijos gamtą gyvūnus
bei paukscius. Kas dėl airijos gamtos,visi čia buvę ir apvažinėję airija pasakys tai įstabaus grožio
gamtos šalis,kuri žaliuoja ištisus metus, tikra Smaragdo sala...
Žaliuojantys gausūs paparčiai miške yra natūralūs fungicidai,kurie būtent tame miško plote palaiko gryną orą. Kodėl paparčius nepuola kenkėjai,todėl kad juose yra veikliosios medžiagos fungicidai,kurie yra kenkejiškų vabalų priešai.Paparčių visumą galima isivaizduoti, kaip gigantišką svogūną su savo eikliomis medžiagomis. Ar paparčiai stipriai kvepia kaip svogūnai? Atsakymas ne,bet miške nerasite sveikesnio augalo kaip papartį!! Be to jų dideliems sažalynams suželti prireikia dešimtmečių. Šiaip paparčių draugyste su medziais yra kenksminga, tiems patiems medžiams,nes suryja šie paparčiai daug reikalingų medziagų,kurie liktų medžiams. Man braidant vasarą po paparčių sažalynus,susidaro ispūdis,kad mano nuosavas miškas yra uzgožtas šių žaliųjų parazitų.Kadangi iš 24 hektarai, kuriuos valdau aš šiame miške ,geras penkiolika hektarų turi daugiau ar mažiau paparčių sąžalynus. Toks retmiškis,palaiko savyje natūralias dešimtmečiais formuotas paparčių pievas. Be abejo šaltesniu vėsesniu vidurdieniu,ir oras šiame miške yra ypatingai švarus,nes kaip minėjau paparčiai grynina orą,kurioje vietoje jie auga ir keroja. Mano miško sudėtis yra klasikinė. Jis yra prieš 70 metų pasodintas mano senelių, pirmiausiai šiame miške yra senųjų pasodintų pušų, per tiek metu natūraliai jos yra išplitusios ir jų yra 3-4 hektarai.Dar yra 3 hektarų eglyno masyvas,ir likusis plotas yra apaugęs beržynais ir drebulynais. Na ir galiausiai ,kokia yra šio miško ekonominė vertė? Žinoma dabartinėmis aplinkybėmis čia ya tik rekreacine,gamtinė biosfera. Žinoma smagu rudenį čia pasirinkti grybų,nes mano miškas yra grybingas raudonviršiais ir baravykais.. Vokiškai mano miškas vadintųsi Gailynen... GAILIS
Erikinių (Ericaceae) šeimos daugiametis, žiemai nenumetantis lapų, 50-100 cm aukščio krūmas. Jaunos šakelės rudos, plaukuotos, o senų šakelių žievė pilkai ruda. Lapai lancetiški, linijiški arba beveik linijiški, 4 mm pločio, 7-50 mm ilgio, odiški, blizgančiu paviršiumi. Žiedai balti, rečiau rausvi, taisyklingi, apie 10 mm skersmens, po 16-25 žiedus susitelkę į ilgus, tankius skėčius. Taurelė maža, sudaryta iš 5 suaugusių lapelių, penkiadantė, pasiliekanti prie vaisiaus. Vainiklapiai 5, balti, nesuaugę, elipsiški, 5-7 mm ilgio. Vaisius – 3-8 mm ilgio, nusvirusi, pailga, daugiasėklė dėžutė. Sėklos šviesiai geltonos, labai smulkios, verpstiškos, 1,5 mm ilgio, suplotos. Žydi gegužę-birželį. Vaisiai subręsta liepą-rugpjūtį.
Paplitimas. Auga pelkėtuose pušynuose, durpynuose, aukštapelkėse. Paplitęs visoje Lietuvoje. Dažnas, ypač pietryčių Lietuvoje.
Veikliosios medžiagos. Visose antžeminėse pelkinio gailio dalyse yra primenančio pelėsių kvapą eterinio aliejaus (pirmamečiuose lapuose – iki 7,5%, antramečiuose – iki 1,40%, pirmametėse šakutėse – iki 1,5%, antrametėse – iki 0,2%, žieduose – 2,3%, vaisiuose – 0,17%). Pagrindinę eterinio aliejaus dalį sudaro ledolis, paliustrolis, cimolas, biciklinis alkoholis, geraniolio acetatas ir angliavandeniai. Lapuose yra glikozido arbutino, raugintų medžiagų.
Paruošimas. Žolė (Ledi palustris herba) (vienmetės viršūnės) pjaunama vaisių brendimo metu, liepą-rugsėjį. Pelkinio gailio augalai yra nuodingi (gali svaigti galva, pykinti), todėl juos reikia rinkti atsargiai. Antrųjų ir trečiųjų metų ūglius pjauti ir rauti draudžiama. Išvalyta žaliava džiovinama paskleidžiant plonu sluoksniu pavėsyje arba džiovykloje iki 40 °C temperatūroje. Žaliava laikoma atskiroje vėsioje patalpoje. Tinka vartoti 2 metus.
[Pelkinis gailis] Naudojimas. Pelkinio gailio nuoviras vartojamas nuo peršalimo, reumato, bronchito, astminio bronchito, kokliušo, spazminio enterekolito, odos ligų, podagros, slapiosios egzemos, be to jis skatina šlapimo ir prakaito išsiskyrimą, malšina skausmą, stabdo kraujavimą, laisvina vidurius. Gailio lapų užpilas veikia narkotizuojančiai.
Jauni gailio ūgliai vartojami homeopatijoje sužeidimams, sumušimams gydyti, nuo kraujavimo. Gailių lapų milteliais naikinamos kandys, parazitai. Anksčiau gailių lapus dėdavo į alų vietoje apynių.
Kontraindikacijos. Pelkinis gailis – nuodingas augalas. Nerekomenduojama vartoti daugiau nei 0,5 g miltelių ar 1 šaukšto nuovire per dieną. Perdozavus arba ilgą laiką gydantis pastebimas irzlumas, svaigulys, nemaloni savijauta. Pelkinio gailio preparatai mažina kraujospūdį. Jie nevartojami neštumo metu.
Darbo grupėje taip pat bus svarstoma, kaip supaprastinti kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo procedūras. Ūkininkams vietoj detaliųjų planų rengiami žemėvaldų planai arba Kaimo plėtros žemėtvarkos projektai, kurie laikomi specialiojo planavimo dokumentais, rengiami siekiant kompleksiškai suplanuoti žemės naudmenų sudėties pakeitimą, kitą su žemės naudojimu susijusią veiklą ir suformuoti žemės ūkio ir jai alternatyvios veiklos subjektų žemėvaldas. Taip pat numatoma išsamiau išnagrinėti galimybes ir pateikti siūlymus dėl statybų, reikalingų gamybinei ir rekreacinei veiklai miško žemėje ir saugomose teritorijose. Problema ta, kad saugomos teritorijos yra nevienodos, tad jose taikomi ir skirtingi reikalavimai. Todėl žmonėms sunku suvokti veiklos reglamentavimo skirtumus nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Miško savininkai susiduria su problemomis remontuodami, rekonstruodami ar statydami gyvenamuosius pastatus ir jų priklausinius kaimuose ir sodybvietėse, kurių teritorija priskirta miškų ūkio paskirties žemei. Dar daugiau problemų kyla asmenims, norintiems plėtoti kaimo turizmą, kitus verslus savo valdos, nes negalima keisti miškų ūkio paskirties žemės į kitą paskirtį. Miškų ūkio paskirties žemėje visai neleidžiama statyti jokių naujų statinių. Darbo grupė aptars ir Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarką, numatytą Statybos įstatyme ir Statybos techniniame reglamente STR 1.11.01:2002, jau renkami pasiūlymai šiai tvarkai tobulinti. Komiteto pirmininkas E. Pupinis konstatavo, kad statybų leidimo gavimo procedūros ir nustatytų terminų nesilaikymas netenkina žmonių, todėl žmonių pasipiktinimą keliančią tvarką privalėsime keisti. Darbo grupė iš suinteresuotų asmenų laukia pasiūlymų dėl nurodytų ir kitų su statybomis kaime susijusių problemų (dėl žemės paskirties keitimo, architektūrinio tvarkymo nuostatų, miško žemės keitimo į žemės ūkio naudmenas ir kt.). Visi suinteresuoti asmenys pasiūlymus gal teikti faksu (8 5) 239 6419, el. paštas lemich@lrs.lt, tel. (8 5) 239 676 Seimo Kaimo reikalų komiteto informacinis padalinys.
Miškų įstatymo klausimu - gąsdinimo apokaliptiniais baubais taktika
Senieji Majų kalendoriai yra išpranašavę, kad pasaulio pabaiga atsliūkins 2012-aisiais. Žinoma, jie neteisūs. Apsirikta mažiausiai metais. Pasigilinus į pastaruoju metu įvairiuose žiniasklaidos kanaluose itin dažnai tiražuojamus apokaliptinius išvedžiojimus apie Lietuvos miškus ir saugomas teritorijas, peršasi išvada, kad pasaulio pabaiga mūsų kraštą ištiks šį kovą. Tada Seime bus pradėti svarstyti Miškų įstatymo pakeitimai,- ironizuoja naujienų portalas Alfa.lt 2011-01-31 Renaldo Gabarto straipsnyje "Kam atiteks Lietuvos miškai?"
lietuvosmiskai.lt komentaras: Matyt mažai yra sričių, kurios sukelia tokius aršius debatus, kaip jau kelinti metai svarstomos Miškų įstatymo pataisos.Neįsigilinusiam pašaliečiui gali pasirodyti, kad debatai vyksta tarp gamtą neva siekiančių apginti nuo niokojimo aplinkosaugininkų ir norinčių įsikurti nuosavoje žemėje nuosavybę atgavusių ar įsigijusių piliečių, kurie neva tik ir gviešiasi sunaikinti žaliajį šalies rūbą. Tačiau ar toks žiniasklaidoje piešiamas vaizdas atspindi realią situaciją? LR Konstituciniam Teismui 2009 m. birželio 22 d. byloje Nr. 16/07-17/07-20/08 nutarimu konstatavus, jog LR Vyriausybė negali nustatyti miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos praktiškai sustabdė bet kokis infrastruktūros objektų ar statinių statybą miško žemėje. Tuomet sklido kalbos, jog toks pačioje LR Prezidento V.Adamkaus kadencijos pabaigoje priimtas sprendimas galimai buvo sąlygotas tuometinio Prezidento palaikomių aplinkosauginių veikėjų, nuosekliai įgyvendinančių draudimų bei ribojimų politiką nuolat didinamuose saugomų teritorijų plotuose. Nebuvo atsižvelgta net į LT Konstitucinio teismo teisėjo Egidijaus Šileikio atskirąją nuomonę, o vėliau KT net nesiėmė aiškinti savo sprendimo net tuometinėje byloje dalyvavusios Aplinkos ministerijos prašymu. Rezultatas toks, kad statybos miškų ūkio paskirties žemėje negalimos, o pakeisti tikslinę žemės paskirtį irgi nėra jokių teisinių galimybių kol nebus pakeistas nuo 2009-jų metų Seime svarstomi Miškų įstatymo pakeitimai. Sustojo bet kokie valstybinės svarbos infrastuktūriniai projektai (pvz.: elektros tiltas su Lenkija, Rail Baltica ir kt.), jau nekalbant apie žemės ir miškų savininkų galimybes atstatyti sodybas, renovuoti ir rekonstruoti statinius, priskirtus net ne miškui, o taip vadinamai miškų ūkio paskirties žemei. Valstybės institucijos, iki šiol į kairę ir dešinę laisvai priiminėjusios vis naujus draudimus, šiuo metu patekusios į aklavietę. Valstybiniai šimtų milijonų vertės projektai negali būti įgvendinami, o atskirų politikuojančių ekokratų pastangomis, pasitelkus aplinkosaugininkus radikalus, keliamas pastovus triukšmas ir taip blokuojami miškų įstatymo reikiamų pakeitimų priėmimas Seime. Prisimenant garsiąją frazę: "Kas galėtų paneigti, kad ... ".
Keletas citatų iš straipsnio Alfa.lt portale:
<...>
Baubų taktika
Kad būtų aiškiau, apie ką kalbama, pateiksiu dvi ištraukas iš priešingose barikadų pusėse sukurtų tekstų.
„Kai didelė visuomenės dalis kenčia nepriteklių, vos ne badauja ir galvoja apie emigraciją, kai kurios valdžioje įsitvirtinusios grupuotės, tenkindamos privačius interesus, visais įmanomais būdais stengiasi Seime „prastumti“ naujus gamtos užvaldymo ir išgrobstymo planus bei sugriauti sunkiai ir ilgai kurtą valstybės saugomų teritorijų sistemą. Kiek buvo kalbėta, rodyta ir piktintasi dėl aptvertų ežerų – kur rezultatas? Dabar gresia kitas žingsnis „pirmyn“ – norima aptverti ir niokoti miškus“, – rašoma judėjimo „Už gamtą“ pranešime spaudai.
<...>
Svetimi savo žemėje
Tuo tarpu dalis miškininkų, ir ypač privačių miškų savininkų, situaciją mato visiškai kitaip.
„Šiandien gyventi saugomose teritorijose – kraupi bausmė vien dėl to, kad čia kadaise gyveno ar tebegyvena seneliai ir tėvai, atgavę savo žemės nuosavybę, bet praradę vertybinius pamatus, laisves ir teises būti savo laimės kalviais. O kai tik įstatymų leidžiamoji valdžia puola taisyti ir tobulinti žmogaus lūkesčius žlugdantį įstatymą, nieko gero tikėtis neverta“, – rašoma reportaže iš neseniai vykusios Lietuvos miškų savininkų asociacijos (LMSA) surengtos konferencijos „Kaimo plėtros ir aplinkosaugos iššūkiai: dabartis ir ateities perspektyvos“.
<...>
Mūsiškių miškų plotai, oficialiais skaičiavimais, šiuo metu viršija 33 proc. (per Nepriklausomybės metus šis skaičius ūgtelėjo bemaž 4 proc.). Šeimininkauti čia taip pat privalu laikantis griežtų taisyklių. Pasak LMSA pirmininko Algio Gaižučio, privačių miškų šeimininkų elgseną apibrėžia 29 teisės aktai, todėl panorėjus nubausti galima bet ką ir bet kada...
Kalbėdamas apie šiuos dalykus, nusipelnęs Lietuvos miškininkas Algirdas Antanas Brukas uždavė retorinį klausimą: kokių galimybių turi nuosavoje valdoje besitvarkanti šeima, gyvenanti saugomoje teritorijoje? Jo manymu, šiandien žmogus laikomas gamtos priešu.
„Priimamuose aktuose stinga ne tik ekonominių pasekmių vertinimo, bet ir socialinių klausimų reglamentavimo. Jie tarytum tyčia skandinami miglose. Jei saugomų teritorijų planavimo dokumentuose būtų aiškiai nurodyta galimų naujų statybų vietos ir jų reglamentas, žmonių gyvenimas būtų paprastesnis. Tačiau tuomet nebūtų skandalų. Juk taip populiaru kilti į kovą prieš bet kokias statybas“, – samprotavo A. Brukas.
<...>
„Daugybė objektyvių rodiklių ir ekspertų studijų patvirtina, kad Lietuvoje miškų ūkis organizuotas ir tvarkomas pagal visame civilizuotame pasaulyje priimtus darnaus miškininkavimo principus. Kasmet rengiamos ir tarptautinėms institucijoms teikiamos detalios ataskaitos rodo, kad bendrame Europos kontekste atrodome tikrai neblogai. Miškai sertifikuoti pagal visuotinai pripažįstamus standartus ir t. t. Ginčai, kaip tvarkytis dar efektyviau, tarp socialinių partnerių vyksta nuolat, ir tai yra visiškai natūralu“, – samprotavo [Miškų departamento direktorius ] Valdas Vaičiūnas.
A.Medalinskas. Miškų įstatymas: tikrieji sklypų paveldėtojai lieka nuskriausti
Alvydas Medalinskas, www.DELFI.lt
2011 birželio mėn. 22 d. 18:25
Šią savaitę ieškodami gražiame Lietuvos pušyne paslaptingo paparčio žiedo, prisiminsime ir praėjusią savaitę įsigaliojusias naujas Miškų įstatymo pataisas, kurių dėka tie miškai dar išliks ir nebus iškirsti. Vis dėlto, vertinant šį Seime priimtą įstatymą, lieka taip ir neaišku, ką su savo mišku gali daryti miškų savininkai ir ar įgyvendinant teisingumą vienos Lietuvos piliečių dalies atžvilgiu, nebuvo galima to pritaikyti ir kitiems.
Nuo pat pirmos dienos prabilus apie Miškų įstatymo pataisas, sukėlusias tiek šurmulio, kalbėta tarsi apie dvi oponuojančias stovyklas, iš kurių kiekviena turėjo savo interesų ir rėmėsi Konstitucijos nuostatomis. Tačiau šešėlyje liko kita pusė, kuriems žodžiai apie konstitucines normas ir teisingumą yra tik priedanga, o svarbiausia, netgi ne verslo interesai, kurių vardan jie yra pasirengę naikinti Lietuvos miškus.
Tačiau pradėkime nuo žvilgsnio į Konstituciją. Priėmus dabartinę Miškų įstatymo redakciją laimėjo tie Lietuvos piliečiai, kurie norėjo, kad miškai ir toliau, kaip teigia Konstitucijos 47 straipsnis, priklausytų Lietuvos Respublikai, o tai reiškia - visiems piliečiams. Juk norime, kad niekas nedraustų laisvai naudotis šiuo mūsų turtu, vaikščioti, kur norime, rinkti uogas, grybus, pagaliau tiesiog mėgautis gamta.
Nepavyko išgirsti argumentų ir sugebėti atskirti padorių miško savininkų interesų nuo tų, kurie apeidinėja įstatymus arba juos perka.
Tačiau kita pusė taip pat turėjo savo konstitucinių argumentų ir nemažiau stiprių. Konstitucijos 23 straipsnis skelbia, jog nuosavybė yra neliečiama, o 32 straipsnis teigia, kad kiekvienas pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Tiesa, pastarajam straipsniui yra numatyta ir išlyga, kurioje sakoma, jog ši teisės gali būti suvaržoma įstatymu, jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai ir vykdant teisingumą.
Ar buvo galima atrasti pusiausvyrą tarp šių dviejų pusių konstitucinių argumentų, kad po Miškų įstatymo priėmimo nesusidurtume su situacija, kai viena Lietuvos piliečių pusė laimi viską, o kita pusė jaučiasi pralaimėjusi, nors turi taip pat teisėtų lūkesčių ir juos gina nemažiau svarbios konstitucinės nuostatas, kurių Lietuvos įstatymai neturėtų ignoruoti.
Priimant šį įstatymą tie Lietuvos piliečiai, kurie norėjo laisvai naudotis miškais kaip valstybės ir savo turtu, prie tų „blogiečių“, ieškančių tik savo interesų, priskyrė miškų savininkus, kuriems verčia ir miškų naikinimo nuodėmę. Esą šie įgyja miško sklypus tik tam, kad galėtų kirsti medžius ir pasipelnyti per trumpą laiką, o savininkai sako, kad priešingai, vartotojišku požiūriu į miškus pasižymi tie, kurie čia jaučiasi kaip svečiai, bet atvykę čia tiek šiukšlina ir niokoja, kad savininkai vėliau turi daug vargo visa tai iškuopti. Be to, jie teigia, kad mišką daugiau kerta ne savininkai, o valstybė.
O tada ir kyla klausimas, kiek iš tikrųjų informacijos apie miškų būklę turėjo Seimo nariai, Prezidentūra ir Lietuvos gyventojai šio įstatymo svarstymo metu? Jeigu iš tikrųjų Lietuvoje miškai vis labiau iškertami, o iškirtus jei ir užsodinami, tai labiau menkaverčiais, greičiau užaugančiais medžiais nei ilgametėmis pušimis ir kas tuomet tai daro. Ir ar daro pagal įstatymus?
Jeigu didžiąją miškų dalį iki šiol Lietuvoje valdo valstybė, vertėtų taip pat pasidomėti, ar kai kurie už miškų priežiūrą atsakingi urėdai nevykdo veiklos, prasilenkiančios su įstatymu? Ar valstybės institucijos patikrino, kiek šias atsakingas pareigas užimančių pareigūnų ir jų šeimos narių gyvena pagal pajamas? Jei jų gyvenimas tokių pajamų neatitiktų, akivaizdu, kad šis papildomas turtas galėjo atsirasti tik iš mūsų visų turto: miško. Kita vertus, esant dabartiniams įstatymams kyla klausimas, o ką savininkui daryti su mišku. Šie žmonės atsiduria dviejų konstitucinių nuostatų sankirtoje, kai iš vienos pusės miškas yra valstybės nuosavybė, o iš kitos pusės tapo ir jų.
Pažvelgus į miško savininko atsakomybę ir pareigas už turimą miškų plotą, o iš kitos pusės - į įstatymu suteiktą galimybę kažką šioje savo nuosavybėje daryti, matosi didžiulis neatitikimas. Jeigu mišku pagal Konstituciją privalo turėti galimybę džiaugtis visi, tai kodėl, pagal Lietuvos įstatymus, miško savininkai turi atsakyti už šiukšles jų miško teritorijoje ir dar mokėti baudą, jeigu kokie nors apsilankę inspektoriai jas ten surastų.
Joks žmogus nenorės gyventi apterštoje teritorijoje, o jei tos šiukšlės ten nepastebėtos ir atsiras, tai greičiausiai bus padarę tie, kurie į mišką žiūri kaip į niekieno turtą. Lietuvoje taip iki šiol ir nesutvarkyta reali įstatyminė atsakomybė tų, kurie iš tikrųjų teršia mišką. Ir, deja, ne vienas paliks šiukšles miške, galvodamas, kad gal į tą vietą ir nesugrįš, o jei ir grįš, tai bus kam tas šiukšles ir be jo iškuopti.
Žvelgiant į privačią veiklą miškuose, kyla klausimas, kodėl, pavyzdžiui, didesnius miškų plotus turintys savininkai negali turėti teisės organizuoti medžioklės savo miškų plotuose ir už tai gauti pajamų, jeigu, kaip teigiama, dabar Lietuvoje laukinių žvėrių yra per daug ir jų gausus buvimas net daro žalą žemės ūkiui. Remiantis nomenklatūrinėmis tradicijomis, dar ankstesnės valdžios laikais buvo priimtas įstatymas, kad ši medžioklė yra leidžiama tik valstybės miškuose (kas sudaro galimybę didžiulei korupcijai), kažkodėl tikinant, kad miškuose, kuriuos valdo arčiau valdžios stovintys asmenys, tą medžioklę organizuoti galima, o kitur šiukštu – ne. Ar ne todėl, kad pačiame Seime sėdėjo tokio įstatymo lobistai.
Bet svarbiausia, kiekvienas žmogus turi galimybę tiesiog būti miške, o miško sklypo savininkas, galbūt prie ežero ar upės, galėtų turėti ten kažkokį būstą, kur galima būtų apsistoti, o ne šiaip vaikščioti po mišką ir džiaugtis, kad jis tavo. Nesu miško sklypo savininkas, tačiau bandau suprasti tų žmonių nuotaiką, kurie turėdami šią nuosavybę, gali ja tik grožėtis, kaip galėtų grožėtis ir valstybiniu mišku. O jeigu tai tavo atgautas sklypas, o ne nupirktas ar atskraidintas, kaip pas mus įprasta, tai ar draudimais yra įgyvendintas teisingumas šių žmonių atžvilgiu?
Jeigu tai tavo atgautas sklypas, o ne nupirktas ar atskraidintas, kaip pas mus įprasta, tai ar draudimais yra įgyvendintas teisingumas šių žmonių atžvilgiu?
Jeigu žmogus tą žemę pats paveldėjo, gal jis ir galėtų turėti platesnes galimybes statyti ten būstą. Jeigu kitiems tai yra draudžiama daryti, bijant įstatymų apėjimo, valdininkų papirkimo. Ir galbūt galima būtų statyti ne tik ant ankstesnių pamatų. Gal reikėtų pasvarstyti ir apie teisės aktus, kad tokiose jautriose vietose dygtų ne didžiulės vilos, o mažesnio ploto būstas, nedarantis žalos gamtai, kaip Skandinavijos kraštuose.
Gyvenimas per daugiau nei pusę amžiaus nuo to laiko, kai sklypas buvo nusavintas, stipriai pasikeitė. Kodėl savininkas atgauto sklypo, kuriame gyveno tėvai ar seneliai, negali pastatyti būsto ten, kur nori, žinoma, gerbdamas draudimą nestatyti jo prie pat vandens telkinio. Ar tai nebūtų tas tikrasis teisingumas atskirti nukentėjusiųjų palikuonis nuo vertelgų, kurie sklypus ėmė žinodami, kad juose pagal įstatymus galima tik kirsti mišką (ir tai su įvairiais draudimais), todėl tikėjosi įstatymus arba apeiti, arba pakeisti, radę priėjimą prie Seimo narių.
Miškų įstatymo priėmimo išvakarėse kavinėje tapau liudininku tokių sklypų vertelgų pokalbio, kurio metu jie taip garsiai svarstė, kodėl Seimo nariai privalo priimti įstatymą, atveriantį duris statyboms miške ir padidinantį jų pusdykiai įgytų sklypų vertę, kad to nebuvo galima neišgirsti. Jei tikėti nugirstais svarstymais, tai ne vienas Seimo narys turi miško sklypų, arba jų turi artimieji, o liūdniausia – neva kai kuriems iš Seimo narių tokius sklypus jie patys suteikė, kad šie ,,teisingai“ nubalsuotų. Kiek tuose žodžiuose buvo tuščių kalbų, o kiek realybės, turėtų parodyti tyrimas, apie kurį buvo prabilta Seimo salėje po šio įstatymo priėmimo. Žinoma, jeigu šis tyrimas nebus nenugesintas, kaip anksčiau labai įtakingų „žemgrobių“ byla.
Visa tai rodo, kad Seimas gali būti ne šiaip lobistinių interesų išraiškos vieta, bet net labai purvinų interesų, nors, žinoma, ir šiame Seime yra padorių politikų. Bet dėl tų paplitusių neaiškių interesų gynėjų, ne vienas dienos šviesą išvydęs įstatymas kelia džiugesį net ir tada, jeigu jame tik minimaliai pridaroma korupcinių skylių. Šiuo požiūriu po prezidentės veto priimta Miškų įstatymo redakcija yra geras pasiekimas.
Bet jį priimant nepavyko įveikti kitos bėdos: išgirsti argumentų, kurie atstovauja kitą proceso pusę, ir sugebėti atskirti padorių miško savininkų interesų nuo tų, kurie apeidinėja įstatymus arba juos perka. Ir negali sakyti, kad ši įstatymo redakcija, kai tikrieji savininkai nieko savo sklype negali daryti, vertelgų netenkina, todėl reikia pasvarstyti, ką daryti, kad suteiktumėm padoriems žmonėms viltį. Kitaip šiuos draudimus supratę žmonės, atgavę tėvų ir senelių turėtus miško sklypus, gali neatsispirti ir parduoti juos pusdykiai tiems vertelgoms, kurie, įgavę dar daugiau šio turto, vėl bandytų stumti įstatymą Seime savo naudai.
Tačiau kol to dar nėra, galime džiaugtis poilsiu miškuose Joninių naktį, neužmiršdami atsakomybės už švarą ir tvarką. O per vasarą pamąstyti, kas turėtų būti padaryta Seime, kad ten negimtų įstatymai, tiesiantys kelią neaiškiems įvairių verslo grupių interesams, radusių savo užnugarį parlamente.
Kad gimtų įstatymai, leidžiantis matyti daugiau teisingumo Lietuvoje. Tai ir būtų mūsų paparčio žiedas, kurį, tikiu, daugelis Lietuvos gyventojų norėtų savo krašte rasti.
Reikšmė- gyvenimą laikau pakankamai reikšmingu poligonu,kuriame esu išbandomas "Aš" Žodis "Palyda"- čia palydi tik ne didybė,bet paprastojo angelo globa. Remontas- kūnų remontas ar traukinių remontas, tai skirtingos jų remonto bazės. Kova- erelis kovos už savo išlikimą 1000čiu procentu, o kaip su mumis... Kepinys- apskrudęs ir pajuodęs duonos kepalas, man klasikinis duonos idealas.. Mulas- zoofizikos aiškiaregiai negaletų ižvelgti karvėje mulo savybių, nes sunkiai ji nedirba Taigi ji ne mulė, o tik kitas kanopinis. Kanopinis- karvė, kanopinis arklys, kanopinis avinas.. Laiptai- patys simboliškiausi ir įdomiausi laiptai Majų piramidžių.Deja deja, bet šiais laiptais Aš iki šiolei nekopiau.. kopti galima į kalnus,kopti galima į kopų kalvas, kopti galima ir karjeros laiptais Apolonas- buvo senovės graikų Saulės Dievas, muzikos,mokslo globėjas, bei greitos minties Dievas. Šiais laikais jis gal būt būtų ir INTERNETO globėjas! google-site-verification: google91e65a873da25cc1.html
The castle of Kaunas is considered to be the oldest stone fortress in Lithuania. Only one third of it survived until the present day, as the rest was destroyed by the river Neris.
LUNI nario mintys
LUNI-Tai LAISVOJO UNIVERSITETO projektas.Čia gali,pats redaguoti būdamas LUNI nariu įvairias problemas,aktualijas ar mokslo krypties temas. Tai pat čia yra pateikiamas visuomenės raidos modelis. Aš neišsiaiškinau šio autoriaus asmenybės,bet jo planas man priimtinas.Tai planas mūsų visuomenei ar jos būsimas modelis.Tik LUNI universitetas veikia pagal laisvąją autorinę teisę,kada tekstai yra publikuojami atvirai interneto puslapyje ir tekstai gali būti redaguojami Laisvojo Universiteto narių: AUTORIUS (NEŽINOMAS) TEKSTAS: Socialinės gerovės valstybė: sociodemografijos
sprendimas VMS balansavimu
Ekonomikos (ūkio gyvybingumo, kūrybingumo ir išradingumo) atgaivinimas per fundamentalų vyrų ir moterų santykių balansavimą. Plano esmė - Produktyviausia Tautos dalis yra 25-40 metų poros.
Tautos finansinis produktyvumas tiesiogiai priklauso tik nuo demografinio (vaikų gimdymo) produktyvumo. Kuo į gilesnius šeimos psichologinių santykių niuansus atsižvelgiama (kokybė) tuo šeimose kyla stipresnis noras turėti vaikų.
Tautos gerbūvio pagrindas yra tik vienas vienintelis dalykas: vyrų ir moterų bendravimo kokybė bei iš to išplaukiantis noras turėti daug vaikų bei kokybiškas jų auginimas ir auklėjimas.
Kadangi tauta nyksta, sensta (su dabartinėmis tendencijomis tauta gali išnykti per ~120-150 metų), gimstamumas menkas, daugiausia suicidų - vyrai tai pirmiausia būtina nuosekliai išspręsti bazinį Tautos klausimą: teisingą vyrų ir moterų bendravimą šeimose ir viešumoje, atstatyti vyrų ir žmonų (sutuoktinių) archetipinių-amžinų pareigų suvokimą ir kartu - šių pareigų atitikmenis į bendruomenės/organizacijos bei šalies vidinius/išorinius reikalus.
Norint atstatyti tautos gimstamumą o taip pat ir žmogiškus santykius visose tautos gyvenimo srityse būtina atgauti, išgryninti fundamentines lytiškumo, vaikų lytinio auklėjimo, teisingo suvokimo apie priešingą lytį žinias ir ugdymą.
Į krizę reikėtų žiūrėti ne tik finansisto ar ekonomisto akimis, bet taip pat - o gal net visų pirma - socialinės antropologijos, socialinės psichologijos ir etikos specialistų akimis, nes tautoje ypač ryški bendruomeninio gyvenimo erozija ir bendražmogiškų vertybių devalvacija. Tai žada kur kas baisesnes problemas nei investicijų stygius ar ekonomistų klaidos.
Pinigai atsiranda iš sveikatos-darbingumo. Darbingumas-sveikata - iš teisingai sutvarkytų žmogiškų santykių. Žmogiškų santykių fundamentai - vyrų ir moterų bendravimo psichologija ir vaikų auklėjimo baziniai dėsniai.
SSC+CivitasLt tyrimo Lietuvos Tauta analogiškos išvados:
6. Svarbiausias tyrimo rezultatas - suformuluotos bendrosios galimo Lietuvos augimo prielaidos ir perspektyvos. Šiuo požiūriu augimas suprantamas kaip gebėjimas konkuruoti ne vien tradicine ekonomine prasme, bet ir tobulinant socialinius santykius, plėtojant technologijas, didinant darbo ir darbinio gyvenimo kokybę, kuriant bendras vertybes ir didinant pilietinės visuomenės veiksnių įtaką, taip pat modernizuojant švietimo, mokslo ir kultūros formas.
Išorė ir tolimoji strategija: vyriškieji nacionaliniai projektai
strateginės ašinės nacionalinės motyvacijos atgavimas
ekspansyvusis-vyriškasis aspektas,
vyriškųjų pareigų projekcija į šeimą, organizacijas, Tautą, viešoji vadyba.
protų sinergija, geriausių idėjų bei talentų akumuliavimas, pritraukimas
Būtina atgaivinti Tautiškumo,Tautos idėjos vertybinį turinį ir su juo susijusia motyvaciją.
Inicijuoti Lietuvos vizijos ir misijos apmąstymus. (Ką Lietuva gali duoti pasauliui?)
Sudaryti ir įgyvendinti priemonių kompleksą skirta vyriškumo tautoje ugdymui ir palaikymui.(labai svarbu!)
Žurnalas Veidas
2009.07.27 - Nr. 30 Lietuva sparčiai džiunglėja
Gintaras Sarafinas
Sociologinės apklausos liudija, kad šiemet užsienyje atostogauti planuoja tik 12–15 proc. lietuvių, taigi gana nedaug. Dauguma atostogaus Lietuvoje. Tai tikrai nėra blogas pasirinkimas: atostogos gimtajame krašte turi daugybę privalumų. Jų galėtų būti dar daugiau, bet kai kas pasistengia, kad taip nebūtų. Omenyje turiu visokiausio rango valdininkus ir klerkus. Jie taip uoliai viską draudžia ir riboja, kad Lietuva sparčiai džiunglėja. Važiuodami per Lietuvą pamatysite daugybę dvarų, bet 95 proc. jų merdi ir griūva. Nebedaug trūksta, kad visai sugriūtų. Taip yra todėl, kad visokie paveldosaugininkai ir kitokie -saugininkai iškėlė tokius reikalavimus, kad juos įgyvendinti sugeba tik trys keturi savininkai. Kiti neišgali, todėl jų dvaruose ant stogų auga beržai, o pro langus svyra dviejų metrų dilgėlės. Įdomu, ką tie paveldosaugininkai aiškins, kai iš dabartinių 600 dvarų liks pusė. Taip pat mūsų saugotojai skrupulingai saugo ir visokius pelkynus, krūmynus, kemsynus bei kitokius šabakštynus. Tarkime, tikrai įstabiame Mingės kaime žavūs nameliai, kiemeliai, medeliai, bet nuo upės juos skiria keturių metrų aukščio krūmynai ir paranormalaus dydžio piktžolynai. Pasirodo, šitie šabakštynai yra saugomi ir vietiniai gyventojai į juos kėsintis negali. Beje, šie "stebuklai" vadinami labai įmantriai – atotangomis. Tačiau ar visiems tiems saugotojams neatrodo, kad jau visa Lietuva baigia pavirsti viena didele atodanga su nešienautomis pievomis, piktožolėmis, bet kaip ir bet kur augančiais krūmais, su neįžengiamais nendrynais apžėlusiais ežerais ir pamariu, su susmegusiais griuvėsiais. Visiems tiems saugotojams ypač dėkingi turėtų būti uodai, erkės ir kitokie parazitai, kuriems dabar Lietuvoje idealios sąlygos. Kone rezervatai. Na, bet jei jau išsikėlėme tikslą išauginti daugiausiai uodų ir tapti labiausiai apšepusiu kraštu, tai kodėl gi ne.Tiesa, vis dar šiek tiek turime užkietėjusių aktyvistų, kurie įkyriai stengiasi civilizuoti, sukultūrinti ir išpuošti bent atskiras saleles didžiojoje mūsų "atodangoje", bet jie reguliariai gauna per nosį. Tarkime, sugalvoja koks verslininkas įpūsti daugiau gyvybės Neringoje, tai būna taip išmaudomas ir tampomas, kad ilgam praranda norą ne tik kažką kurti, bet net apskritai į Neringą užsukti. Arba kiti verslininkai panoro Palangoje ant pėsčiųjų tilto įrengti kavinę, kaip kad yra daugumoje kitų panašių pajūrio miestų užsienyje, tai mikliai buvo iškvailinti vietos biurokratų ir savo idėją turėjo užmiršti.Ėch, kad tie mūsų saugotojai ir kontroliuotojai savo energijos perteklių panaudotų ir uoliai saugotų miestų senamiesčius nuo neteisėtų statybų, paežeres nuo "prichvatizuotojų", gamtą nuo didžiųjų teršėjų. Bet ne, atodangas ir šabakštynus jiems saugoti mieliau. Tik žiūrėkite, kad norėdami atsidėkoti uodai ir erkės neapdalytų jūsų meilės bučiniais.Ir dar vienas pasiūlymas: jei vis dėlto kils mintis išsaugoti ne vien uodams, bet dar ir žmonėms mielą Lietuvą, gal pasimokykite iš kitų šalių, kaip saugoti gamtą ir paveldą, bet ir kartu kurti jaukią aplinką, o ne džiungles. Ir nereikia važiuoti kažkur toli. Iš pradžių užteks pas kaimynus – pavyzdžiui, į Ventspilį.
Aš pateiksiu sekančius dalykus.Pastarųjų mano chronologiškų žygių su savo šunimi Dogu Dogužėliu ataskaita.Bendrai:Rytmečiams suskirstyta,tai graži nubundanti gamta.Vakarams,tamsa užgožusi šias apylinkes,tačiau yra vienas "bet"vakarais toks vienas telebokštas,viename mieste švytėdavo įrodydamas savo šviesią paskirtį....Atskirai:metų laikai:Rudenį šis laukų pabaigos valdovas telebokštas "valdė" kiek aprudusius nuo karštos vasaros laukus.Žiemą:snieguotasis,baltas laukų apdaras paryškindavo tamsoje švytintį telebokštą su jo raudonomis iliuminacijomis,rūkas,šerkšnas,ar giedras dangus tokios buvo mano patirtos žiemos rytmečių ar vakarų akimirkos.Pavasaryje:pavasaryje būdavo nesvarbu ar pirmais mano kelionių metais ar paskutiniais mudu,aš ir mano šuo Dogas Dogužėlis šių metų rytmečiuose bėgdavom laukais pro telebokštą.Nors be abejo tokios tik nubudusios gamtos rytmečiuose telebokštu ir gražuoliu upės slėniu pasigrožėti galėdavau....Vasaruose:visur kvepėdavo žolė,saulėje skaisčiai blizgėdavo telebokštas jis neniūriausias tokiame metų laike,bet labiau nušvitęs,čia saulės įtaka.O pasakiškas upės slėnis pasitikdavo mane ir mano Dogą....Ruduo pats už save atsako,jis dvipusis.Jame du santykiai,buvo giedrios ar niūkios dienos.Slėny būdavo pilkumų spalvos,bet medžiai tik su auksiniais lapais,kaip aukso pabiros,kaip torto papuošalas puošdavo jį....Rytmečiais:Štai rudens ar pavasario spalvos būdavo tie orientyrai kurie orientuodavo mane į įstabų šių metų laikų suvokimą....Žiema ar vasara tai metų laikai su 2 santykiais šiluma ar šalčiu.O dar tu mano kelionių vasaruose nesvarbu 1 metais,ar paskutiniais vojažų metais,čia šiose apylinkėse būdavo daug paukščių. Pavasarinių ir vasarinių kelionių metu po telebokšto apylinkes tūkstančius jų paukščių garsus sugėrė mano ausys,o mano šuns Dogo nuo tu garsų dar labiau linko ausys....O štai žiema kokį giedrų vakarą, be jokios nykumos,bet su žvalumu paryškindavo ,žvaigzdėtą vakarą šį telebokštą,kuris kaip atšvaitas žibėdavo su raudonomis lempomis pakibęs ore......Štai mano tų kelioniš rato planas.Buvome 2 keliautojai aš ir mano šuo Dogas Dogužėlis,toliau vadinsim tuos keleivius Praeitinukais,nuo žodžio "praėję" "pro"kelionių taškai, vietos:1 taškas(kelionės pradžia)..Vieno miesto Žalgirių rajono 4 aukšte butas po dešine..2 kambarių) 2 taškas 2 vidurinė mokykla("praeitinukai"ėjo pro mokyklos stadioną);..3 taškas Žalgirių mikrorajono laukai("praeitinukai" ėjo pro sodus);4 taškas Plentas i Šiaulius kryptis("praeitinukai"kirsdavo šį plentą); 5 taškas Privačių namų rajonas("praeitinukai"eidavo šio rajono paribiu);6 taškas Medelynas("praeitinukai"kirsdavo medelyno kelią);7 taškas Kalvos( čia "praeitinukai","sustodavo") štai aš užsilipdavau rytais ar vakarais ant tos kalvos viršaus ir plačiu akiračiu apžvelgdavau žemiau plytinčias apylinkes,pvz tamsoje tolumoje matydavau telebokštą su raudonomis lempomis ar "dogo"lauką,.kurį vadinau tuo vardu.Pasakiška!...8 taškas Pats bokštas,netoli jo žydų kapinaites("praeitinukai"aš ir mano dogas "skersuodavome",t.y.praeidavom pro bokštą....9 Taškas Slėnis ir upė (Gražiausias kelionės taškas)(Be komentarų);..10 Taškas Upės tiltas ("praeitinukai",čia aš ir mano dogas"skersuodavome"pro vienintelį miesto automobilių tiltą);....11 Taškas Katalikų bažnyčia ir parkas ("praeitinukai","skersuodavome" šią šventovę );12 Taškas Evangelikų liuteronų bažnyčia ir parkas ("praeitinukai","skersuodavome"ir šią šventovę)....13 Taškas Ties senu ir storu ąžuolu("praeitinukai","skersuodavome"šį pagonišką -simbolį medį);14 Taškas Prezidento gatvė ir katilinė ("praeitinukai","skersuodavome"katilinę);15 Taškas Galutinis kelionės taškas(Namai Gedimino gatvėje).Taigi mes šie "praeitinukai"aš ir mano šuo Dogas Dogužėlis beveik 6 metus turejom reguliarų kelionės marsrutą, kuri jums pateikiau aš......Paprastas provincijos keliautojas
Retorika
Retorika Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Ciceronas, vienas žymiausių oratorių. Retorika (graik. ρητωρ, rhêtôr, oratorius) – vienas iš trijų pirmųjų laisvųjų menų (šalia dialektikos ir gramatikos) Vakarų kultūroje. Senovėje ir Viduramžiais tiek retorika, tiek dialektika buvo suprantamos kaip siekis būti įtikinamu. Šiais laikais retorika suprantama kaip įtikinėjimo žodžiu menas, kai kalboje argumentai sudėliojami iš anksto suplanuota dialektine tvarka. [taisyti] Retorikos rūšys Proginė Giriamosios, peikiamosios kalbos; paremtos gerumo ir blogumo kategorijomis. Politinė, svarstomoji Įtikinėjamosios ir atkalbinėjamosios kalbos; paremtos naudingumo ir žalingumo kategorijomis. Teisinė Kaltinamosios ir ginamosios kalbos; paremtos teisingumo ir neteisingumo kategorijomis. Modernioji komercinė Tai praktinė verslo retorika, paremta moderniosios literatūros (detektyviniai romanai), kino (scenarinė intriga), reklamos (lakoniška ekspresyvi kalba) ir suvokimo psichologijos (girdimosios informacijos priėmimas) atradimais. Apima tokias sritis kaip: elektroninis laiškas, telefono pokalbis, verslo derybos, verslo prezentacija naudojant "PowerPoint" skaidres ir kt. [taisyti] Senovės Graikija Vakarietiškas retorikos supratimas kilo iš viešojo ir politinio gyvenimo Senovės Graikijoje, kuriame oratorystė turėjo didelę reikšmę perteikiant filosofines idėjas. Daugelis filosofų savo mintis dėstė tik žodžiu, o užrašytos jos mus pasiekė tik per jų mokinius ir pasekėjus. Taip retorika tapo svarbiu menu, kuris oratoriui padėdavo surasti auditorijos įtikinėjimo savo argumentų teisumu formas, priemones ir taktiką. Retorika buvo vertinama kaip padedanti surūšiuoti ir paaiškinti pateikiamus argumentus. Retorikos pradžia paprastai siejama su Didžiosios Graikijos autoriumi Corace (Sirakūzai). Vėliau retorikos mokymas persikėlė iš Sicilijos į Atėnus, kur retoriką išpopuliarino V a. pr. m. e. keliaujantys mokytojai, vadinti sofistais. Tarp jų žinomiausi buvo Protagoras, Gorgijas (427 m. pr. m. e. emigravęs iš Sicilijos į Atėnus) ir Isokratas. Dėl to retorika ilgai išliko artimai susijusi su filosofija. Platonas sofistus griežtai kritikavo, teigdamas, kad jie užsiima tuščiažodžiavimu.
Palangos "VYTURYS"
Daina apie STRAZDĄ
Didelė tikimybė, kad archeologų ieškomi Pilėnai yra prie Skaudvilės esantis Ivangėnų piliakalnis.
Istorikams ir archeologams ramybės neduoda klausimas, kur buvo legendinis lig šiol neatrastas Pilėnų piliakalnis. Šis piliakalnis išgarsėjo, kai gindamas Pilėnų pilį 1336 metų vasario 25 dieną žuvo Žemaitijos kunigaikštis Margiris (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino brolis) ir visa pilies įgula.
Didelė tikimybė, kad archeologų ieškomi Pilėnai yra prie Skaudvilės esantis Ivangėnų piliakalnis. R.Malycho foto
Priskyrė dzūkams
Neaišku kodėl, tačiau prieš keletą dešimtmečių istorikai darė prielaidą, kad garsioji Pilėnų pilis stovėjo Dzūkijoje ant Punios piliakalnio. Ten dzūkai Pilėnų pilies gynėjams netgi paminklą pastatė. Ilgus dešimtmečius istorikai Pilėnus Punios piliakalniui priskyrė nepaisydami, kad viduramžių kronikose gana tiksliai įvardyta, kurioje baltų žemėje stovėjo legendomis apipinta Pilėnų pilis.
Remiantis viduramžių kronikininku Vygandu Marburgiečiu, Pilėnų pilis stovėjo Trapėnų žemėje. Ją 1336 metais užpuolęs Vokiečių ordinas. Nors jėgos buvo nelygios, lietuviai gynėsi narsiai. Praradę viltį atsilaikyti, pagonys sumetė į ugnį didelius turtus, o patys išsižudė nenorėdami patekti kryžiuočiams į nelaisvę. Vienas paskutiniųjų žuvo pilies gynybai vadovavęs Žemaitijos kunigaikštis Margiris, prieš tai jis esą nužudė ir savo žmoną.
Po 1336 metais įvykusio kryžiaus žygio (talkininkai buvo renkami Vokietijoje, Austrijoje ir netgi Prancūzijoje) didžioji dalis Karšuvos žemės tapo negyvenama dykra, 1337 metais Vokietijos imperatorius Liudvikas Bavarietis Karšuvos žemę dovanojo Kryžiuočių ordinui, bet šiam ten taip ir nepavyko nei pilių pastatyti, nei įsitvirtinti.
Pilėnus gynė legendinė asmenybė
Yra duomenų, kad iki tapdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Karšuvos žemę valdė ir jos gynybai vadovavo Gediminas. Jam tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Karšuvos ir visos Žemaitijos valdymą perėmė jo brolis Margiris. Pastarasis garsus tuo, kad kryžiuočiams 1329 metais surengus kryžiaus žygį į Žemaitiją iškvietė į dvikovą Bohemijos karalių Joną Liuksemburgietį. Prasidėjus dvikovai vienas Margirio karių puolė padėti savo kunigaikščiui, pažeidė dvikovos taisykles ir Margiris buvo priverstas pasiduoti ir sumokėti didelę išpirką. Ji buvo sumokėta Šventosios Romos imperijos monetomis, lietuvių pagrobtomis 1326 metais žygio į Brandenburgo markgrafystę (Berlyno apylinkės) metu. Margiris – kol kas vienintelis žinomas lietuvis, kovęsis dvikovoje su Europos valstybės valdovu.
Legendinį Žemaitijos valdovą Margirį pelnytai galima statyti šalia kitų legendinių Žemaitijos valdovų: Saulės mūšio laimėtojo Vykinto, Durbės mūšio laimėtojo Treniotos, Kęstučio ir Žemaitijos valdovo „karjerą“ pradėjusio Vytauto.
Troppen – Trepų kaimas?
Kol kas nežinoma ir galbūt niekada nepavyks sužinoti, kur buvo garsioji Pilėnų pilis. Tačiau kronikininkas Vygandas Marburgietis mini Trapėnų žemę.
V.Marburgietis įvardija, kad 1336 m. vasario 25 dieną sunaikinta Pilėnų pilis, stovėjusi Troppen žemėje. Troppen žemė minima 1363 ir 1390 metais kryžiuočių žygių į Žemaitiją pranešimuose. Lietuvių rašytiniuose šaltiniuose Trapėnų (Troppen) žemė pirmą kartą paminėta 1575 metais, tuomet ten jau buvo Trepų dvaras ir palivarkas. Jei Pilėnų pilis stovėjo Trapėnų – Trepų žemėje, tai legendinės pilies piliakalnio galbūt reikėtų ieškoti kažkur netoli dabartinės Skaudvilės seniūnijos Trepų kaimo.
Viduramžių kronikose aprašyti Trepai yra už trijų kilometrų nuo Skaudvilės į šiaurės vakarus, o trys kilometrai nuo Skaudvilės į vakarus dunkso senoji Karšuvos žemės sostinė – Ivangėnų – Karšuvos piliakalniai.
Karšuvos piliakalniai
Pirmasis piliakalnis, vadinamas Pilike, yra kalva, kurią iš pietų, vakarų ir šiaurės juosia Suvirkštės upelis. Piliakalnio aikštelė – 40 metrų ilgio, 35 metrų pločio rytiniame piliakalnio pakraštyje supiltas 4 metrų aukščio pylimas, rytinėje papėdėje yra senovės gyvenvietės liekanų. Apie 50 metrų į šiaurės vakarus nuo pirmojo yra antrasis piliakalnis, manoma, kad jis buvo pirmojo priešpilis.
Ivangėnų – Karšuvos piliakalnius 1905 metais aprašė istorikas Liudvikas Kšivickis, 1997 metais žvalgomuosius archeologinius piliakalnio tyrimus atliko archeologai Vykintas Vaitkevičius ir Gintautas Zabiela.
Kryžiuočių kronikose 1385 metais minima ten stovėjusi Karšuvos pilis leidžia daryti prielaidą, kad Ivangėnų – Karšuvos piliakalniai buvo senovinės Karšuvos žemės administracinis centras su jame gyvenusiu kunigaikščiu.
Manoma, kad XIII amžiuje, XIV amžiaus pradžioje Karšuvos žemė turėjo kunigaikštystės statusą, žemės teritorija didžia dalimi atitinka dabartinės Tauragės apskrities teritoriją. Karšuvos žemė susiformavo XII amžiaus pabaigoje, o iki tol joje gyveno istorikams kol kas nežinomo vardo baltų gentis. Keisčiausia, kad etnogenezės atžvilgiu artimiausi Karšuvos žemės gyventojų giminaičiai – Latvijos pietuose gyvenanti žiemgalių gentis, nors Karšuvą ir Žiemgalą skiria apie 150 kilometrų. Dar Karšuvos gyventojams etnogenezės atžvilgiu artimi kuršiai (Latvijos Kuršo pusiasalis ir vakarinis dabartinės Žemaitijos pakraštys) bei prie Nemuno gyvenusi (Tilžės, Ragainės apylinkės) jau išnykusi Skalvių gentis.
Kodėl Karšuvos (dabartinės Tauragės apskrities) gyventojams artimesnės ne lietuvių, o Latvijos žiemgalių ir kuršių gentys, atsakymo kol kas nėra, bet galbūt ateityje pavyks įspėti šią mįslę.
Tai kur ieškoti Pilėnų?
Garsieji Pilėnai turėtų būti kažkur netoliese kronikoje paminėtos Trepų žemės centro, dabartinio Trepų kaimo. Didelė tikimybė, kad Žemaitijos kunigaikščio Margirio rezidencija buvo Karšuvos žemės administracinis centras – Ivangėnų – Karšuvos pilis, kad būtent šią pilį gynė kunigaikščio reguliari kariuomenė ir būtent čia 1336 metais įvyko viena garsiausių Lietuvos viduramžių tragedijų.
Tiksli Pilėnų vieta kol kas nenustatyta, bet dauguma istorikų sutaria, kad Pilėnai buvo Pietų Žemaitijoje – Karšuvos žemėje. Kaip galima Pilėnų vieta minimi Ivangėnų – Karšuvos, Molavėnų (Raseinių rajonas), Bilionių (Šilalės rajonas), Batakių (Aukaimio) piliakalniai. Prie šio sąrašo dar būtų galima pridurti įspūdingą Pagramančio piliakalnį, kuris saugojo du svarbius kelius į Žemaitijos gilumą (palei Jūros ir Akmenos upes). Is http://www.kurjeris.lt
Baltijos valtys
Praeities veidrodyje 2002 03 20
Šiandieną nuo 18 val iki 21 val. stebėjau neblogą J.Miltinio teatro 2 dalių spektaklį,kuris vadinasi "Prie auksinio ežero". Veiksmas vyko JAV vienoje iš Naujosios Anglijos valstijų. Šis regionas "priglaudė" didijį Amerikos miestą Bostoną. T.y. Masačiusetsas yra garsiausias Bostonu,o Naujoji Anglija kaip regionas savaime garsi natūralia gamta.Taigi Naujoji Anglija turi ir "Auksinį ežerą". Galbūt tos pjesės autorius išgalvojo šį ežerą ir jo pavadinimą tačiau veiksmas sukosi prie jo.Šiame spektaklyje du seni amerikiečiai vyras ir žmona Nortonai atostogavo.(Donato Banionio) Senasis Nortonas savo irzliomis kalbomis,blaškėsi kaip pulsuojančio ežero bangos,jo nuotaikos ,kalbėsena kito dinamiškai. O jo žmona ponia Norton buvo kantri su juo,tai buvo moteris kuri jį palaikė,o kaip žinia palaikymo bene labiausiai reikia senatvėje.Bet šių garbiųjų Nortonų dukra buvo šiek tiek kitokia,ir tai matėme mes žiūrovai.Štai šis tėvas ir jo duktė nebuvo vienas kitam labai artimi,bent iki galo atviri.O jų barniai, bei šabloniškas susitaik ymas atrodė neturėjo ilgai ir negarbingai tęstis. Čia nebuvo jausmų žaidimo Va bank,nes koks gi būtų tėvas kuris atsižadėtų savo dukros,o kokia būtų duktė kuri tą patį padarytų atsižadėtų jo. Barniai iki antrosios spektaklio dalies buvo dinamiški.Bet čia įsijungė į spektaklio žaidimą,be barnių ir su barniais Paštininkas, Nortonų dukros (Čelsi) sužadėtinis Bilas Rėjus; Robertas (Rėjaus sūnus). Kiekvienas su savo amplua,ir žaidimais su trijais jausmais: Meile,Neapykanta, Kantrybe.Duktė Čelsi su kitais visai maloni mergina,bet storžieviška su Tėvu. O dantistas Billy pavadinęs Čelsi tėvą Misterį Nortoną įstabiu žmogumi,bet gana taikliai pamatė ir jo marazminę savybę Bambėjimą. O ponia Norton šiame spektaklyje pasirodė lyg smulkių nesklandumų ištaisytoja. Taigi tie gerai suvaidinti gerbiamojo Donato Banionio ir kitų aktorių personažai,manipuliavo ir mūsų padarytais veiksmais jau realiame gyvenime.Nes mes ir žiūrovai ir personažai esame labai gyvenimiški,ir dažnokai be priežąsties ar su priežąstimi,susipykstame su savo artimaisiais.Bet vis dėlto šie personažai spektaklyje prie gražaus "Auksinio ežero" ir liko artimomis būtybėmis,pyktis neišrovė gerus jausmus. O tai svarbiausia... P.S. Tą dieną, kai aš ziūrėjau iš balkono į šį puikų spektaklį tam tikra prasme sukosi gyvenimo filmas,kurį išgyveno aktoriai ir jų žiūrovai.
LNOBT vasaros sezonas Trakų pilyje vėl kviečia į „Pilėnus”
Burokėliuose vitamino C dvigubai daugiau nei morkose. Raimundo Šuikos nuotrauka Laikas išsispausti šviežių sulčių ir jomis atgaivinti organizmą. Sveikatos pasipildysime visai žiemai. Laikas išsispausti šviežių sulčių ir jomis atgaivinti organizmą. Sveikatos pasipildysime visai žiemai. Burokėlių sulčių galia Burokėlių sultys nėra itin skanios, tačiau turi išskirtinę vertę. Nuo seno populiarus burokėlių, morkų ir ridikų sulčių mišinys – geriausias vaistas nuo mažakraujystės (keletą mėnesių geriama po 1–2 šaukštus kasdien prieš valgį). Šiems šakniavaisiams gamta dovanojo baltymų, angliavandenių, riebalų, organinių rūgščių, ląstelienos, pektinų, karotino, daug vitaminų, įvairių mikroelementų. Burokėliuose yra net neseniai atrasto vitamino U, kuris gydo ne tik žaizdas, bet ir alergiją. Burokėliai organizmą stiprina geležimi, manganu, nikeliu, variu, boru, stronciu. Jodo burokėliai turi daugiau nei kitos daržovės. Burokėliuose esančios medžiagos skatina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą. Unikalus natrio ir kalio santykis 10:1 padeda druskų pertekliui lengvai pasišalinti, neleidžia kauptis ant kraujagyslių sienelių, todėl sultis galima vartoti išsiplėtus venoms, pakilus kraujo spaudimui, sutrikus širdies veiklai. Sultyse esančios biologiškai aktyvios organinės medžiagos (betaninas, betainas) skatina kepenų ląstelių gyvybingumą, gerina tulžies išsiskyrimą, žarnyno veiklą. Jos geriamos sergant hipertonine ar skydliaukės ligomis, tinka turintiems antsvorį žmonėms. Sergant hipertonine liga, ypač kai vargina galvos svaigulys, galima du mėnesius po valgomąjį šaukštą 2 kartus per dieną prieš valgį gerti tokį mišinį: burokėlių, morkų, krienų, citrinų sulčių, medaus. Burokėlių sultys tinka vėluojant mėnesinėms (reikia gerti po 50–100 g 2–3 kartus kasdien), jos gali pakeisti hormoninius sintetinius preparatus, vartojamus klimakso metu. Jei kankina padidėjęs kraujo krešumas, sergate gastritu, opalige, šviežias sultis ir burokėlius reikėtų vartoti saikingai. Salierai – kalio ir natrio šaltinis Salierai turi daug gydomųjų galių. Šakniastiebiuose gausu angliavandenių, riebalų, baltymų, organinių rūgščių, įvairių vitaminų, mineralinių druskų – ypač daug kalio ir natrio. Salierų sulčių reiktų gerti tiems, kurie vartoja daug krakmolo ir cukraus turinčių maisto produktų. Natris skystina kraują bei limfą, apsaugo nuo plaučių, bronchų ligų, priešlaikinio senėjimo. Salierai saugo organizmą nuo avitaminozės, tinka dietinei mitybai – ypač tada, kai valgoma mažai rūgščių. Salierų ir morkų sulčių mišinys stiprina nervų sistemos veiklą, regėjimą. Salieruose esančios medžiagos gerina apetitą, nuo ligų apsaugo inkstus ir šlapimo pūslę, padeda sergantiems podagra, reumatu, skatina išsiskirti šlapimą (gerti reikia po 1 šaukštą tris kartus per dieną pusvalandį prieš valgį). Salierų sultis galima vartoti sergant širdies, kraujagyslių ligomis. Salierai kartu su krienais, medumi ir citrina sugeba išvalyti mūsų sąnarius nuo senatvėje susikaupusių druskų. Sulčių galima pasiruošti ir iš salierų lapų. Juose yra net 11 kartų daugiau kalio nei gumbuose. Karotino kiekiu salierai nenusileidžia burokėliams, morkoms, špinatams. Lapuose yra 30 kartų daugiau vitaminų ir 50 kartų daugiau karotino, nei šakniavaisiuose. Morkų sultys – ne tik akių šviesai Kasdien galima išgerti nuo 0,5 iki 3 l morkų sulčių. Morkų sultyse daug karotino (provitamino A) ir kitų vitaminų (B1, B2, B3, B6, C, D, E, K, PP), kalio, kalcio, kobalto, geležies, vario, jodo, fosforo druskų ir fermentų, daug augalinio insulino, iki 9 procentų cukraus. Karotinas būtinas regėjimui, augimui, odai ir gleivinėms. Morkų sultys labai maistingos, greitai stiprina organizmą, gerina apetitą, virškinimą, dantis. Morkos skatina kūdikį maitinančios moters pieno liaukų sekreciją, jos ypač naudingos paskutiniais nėštumo mėnesiais – sumažėja kraujo užkrėtimo pavojus gimdymo metu, organizmas aprūpinamas pakankamu kalcio kiekiu. Kelias savaites kasdien reikia išgerti po 0,5 l sulčių. Sumaišytos su medumi jos padeda peršalus. Sultys šiek tiek laisvina vidurius, dėl to tai – gera profi laktikos priemonė nuo vidurių užkietėjimo ir hemarojaus (geriama po 100–200 ml prieš valgį). Mažiems vaikams reikia išgerti po valgomąjį šaukštą ryte ir vakare. Morkų sultys naikina puvimo procesus žarnyne, jį valo. Kai skrandyje per daug rūgščių, taip pat naudinga kasdien gerti po stiklinę sulčių. Sultys vartojamos sergant kepenų, inkstų, širdies ligomis, veikia endokrininę sistemą, didina atsparumą infekcijoms. Sutarkuotą morką galima dėti ant žaizdos, nudegusią ar nušalusią odą plauti sultimis. Taip sumažės skausmas bei uždegimas, odos epitelis greičiau atsinaujins. Paruoštas tarkuotas morkas reikia tuojau pat valgyti, o sultis – gerti, nes šviesos veikiamas karotinas skyla. Nuskustas morkas geriau laikyti inde be vandens, pridengtas švariu drėgnu audiniu, ne ilgiau kaip 2–3 val. Vandenyje greičiau suyra vitaminas C, prarandama mineralinių druskų. Konservuotos sultys ne mažiau vertingos už šviežias. Vartojant labai daug morkų sulčių oda gali įgauti gelsvą atspalvį, tačiau tai visiškai nepavojinga: nustojus gerti sultis odos geltonis greitai išnyksta. Jei paūmėjusi skrandžio opa, gerti šviežias sultis ar valgyti morkas reikėtų saikingai.
Leonidas Donskis. Arvydas Šliogeris tarp provokacijos ir tylos
2010-01-29
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai
Ne kartą esu pagavęs save galvojantį, kad nedidelė šalis paprastai nesuranda adekvačios kalbos ir prieigos dideliam savo mąstytojui įvertinti. Puolama į kraštutinumus. Vienas iš kraštutinumų: jis pradedamas kelti į padanges ir kanonizuoti, neretai net nesuvokiant, kad tai iškart nužudo didelę figūrą ir sumenkina visą jos mastą.
Pasakysiu atvirai – nesu didelis Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos filosofijos gerbėjas. Kaip kultūrininkus ir tautos šviesuolius – labai gerbiu juos abu. Visada žavėjausi Stasiu Šalkauskiu kaip tauraus, aristokratiško ir savo tautai ištikimai tarnaujančio lietuvių inteligento pavyzdžiu. Jo būta profesionalaus ir gero Vladimiro Solovjovo religinės filosofijos ir prancūzų tomizmo žinovo bei interpretatoriaus. Maceina buvo kūrybingesnis mąstytojas už savo mokytoją Šalkauskį, bet nedaug kas prilygo Šalkauskiui kilnumu, pedagoginiu talentu ir dvasios aristokratizmu – tuo, kas inteligentą ir paverčia inteligentu.
Bet kai pasigirsta mano kolegų balsų, teigiančių, kad lietuvių filosofijoje nieko nėra sukurta geresnio už Maceinos Filosofijos kilmę ir prasmę – neabejotinai puikią knygą, kurios, būkime atviri ir garbingi, kone kiekvienoje kertinėje formuluotėje vis dėlto gali išgirsti Karlą Jaspersą (lygiai kaip kita Maceinos garsi knyga Asmuo ir istorija yra giliai persmelkta Nikolajaus Berdiajevo minčių, temų ir teorinių siužetų), manyje kyla protesto balsas.
Mėginimą šiuos filosofus kone kanonizuoti Lietuvoje laikau, deja, logiška tąsa abejingumo tokioms figūroms, kaip Emmanuelis Levinas ir Vosylius Sezemanas – Levinas yra didžiausias visų laikų šios šalies pagimdytas filosofas, tapęs iškiliausiu XX amžiaus Europos moralės filosofu, o Sezemanas ikikarinėje Lietuvoje toli pranoko savo kolegas ne tik akademinėmis kvalifikacijomis, bet ir teorinės minties originalumu bei lygiu.
Sezemanas padėjo pagrindus ne vienai naujai filosofijos krypčiai Lietuvoje, sujungdamas fenomenologiją su Marburgo mokyklos neokantininkų idėjomis ir taip sukurdamas savitą kultūros filosofijos bei Kulturwissenschaften versiją. Derindamas rusų formalistų idėjas su savo įžvalgomis, Sezemanas gal net paklojo pamatus semiotikai – šitą teigė pats Algirdas Julius Greimas, o patvirtino Greimo mokinys, suomių semiotikas ir muzikologas Eero Tarasti. Apie Leviną netenka ir kalbėti. Na ir kas? Abu, tiek Levinas, tiek Sezemanas, buvo ir tebelieka Lietuvos intelektualinės atminties ir dėmesio periferijoje.
Beje, akademinė Lietuva taip ir liko nepastebėjusi, kad mūsų šalis iki Antrojo pasaulinio karo pasauliui davė dar vieną įdomų ir originalų mąstytoją, rašiusį lietuvių, rusų, anglų, vokiečių ir jidiš kalbomis, ir įdomiai svarsčiusį laiko problemą nuo šv. Augustino iki modernybės, – Izaoką Donskį (kiek žinau ir domėjausi, ne mano giminaitį, nors Vilniaus universiteto profesorius Dovidas Katzas pasiūlė man neskubėti su išvadomis).
Ką padarysi, tai greičiausiai nedidelės ir tik savimi pačia gyvenančios šalies akademinio elito reakcija – renkamasi tuos, kurie yra nutolę per saugų laiko ir mirties atstumą, kurių nėra šalia ir su kuriais tiesiog netenka konkuruoti. Arba renkamasi saviškius, su kuriais galima idėjiškai tapatintis ir kultūriškai ar politiškai atpažinti. C’est tout. Meilės ir pagarbos per prievartą nebūna.
Kitas kraštutinumas – didelis mąstytojas pradedamas koneveikti, pasisakymuose apie jį pilna sunkiai nuslepiamos neapykantos. Šitas pavojus didelio formato mąstytojui mažesnis. Geriau jau jo nekęsti ir keiksnoti (bet skaityti ir žinoti), nei jį karikatūrinti. O intelektualinė stabmeldystė bene labiausiai sukarikatūrina tuos, kurie, savo nelaimei, priima tokį groteskišką liaupsinimą kaip tikros pagarbos išraišką. Gerai pamenu, kaip tokio su grotesku besiribojančio savo liaupsinimo Lietuvoje atkakliai kratėsi Vytautas Kavolis ir kaip jis troško geriau jau net nekūrybingos ir netašytos kritikos, bet ne liaupsių ir paminklo statymo sau – tokiam gyvam ir kitiems bei sau itin kritiškam mąstytojui.
Kad ir kaip būtų, esama dar didesnio pavojaus – didelio mąstytojo prievartavimo kvailais pokalbiais arba klausimais, į kuriuos neįmanoma nei pateikti rimto atsakymo, nei nors kiek rimčiau diskutuoti jų pagrindu. Kitaip tariant, iš filosofo tikimasi triuko – tik ne cirko, o informacinio triuko.
Nustebink mus. Nesvarbu kaip. Kaip tik nori. Nori – kvailai juokauk, nori – sukrėsk ir virkdyk publiką kokia nors ašaringa tema. Atverk nasrus it liūtas cirke arba peršok per liepsnojantį lanką. Atvira klounada – dar geriau. Nenuostabu – juk gyvename politinėje ir moralinėje kultūroje, kurioje mėgstami tik arba vartojantieji tavo žodyną ir visais klausimais su tavimi sutinkantieji, arba tobulu taikiniu tampantys sušaržuoti ir demonizuoti priešai, iš kurių atimamos visos normalių žmonių savybės.
Įdomu, o kas galėtų ir turėtų didelę asmenybę, visada pažeidžiamą dėl savo talento, minties intensyvumo, atvirumo ar sąmoningos provokacijos ir rizikos, apsaugoti nuo mūsų viešosios sferos, kuri kuo toliau, tuo mažiau besiskiria nuo televizinės tikrovės, atakų ir grotesko? Jos mokiniai? Ar tiesiog inteligentiški ir skaitantys žmonės? Ar dvasios aristokratizmo likučių nepraradę kultūros žmonės, branginantys savo nepažemintą šalį ir jos kultūrą, o todėl nenorintys matyti, kaip medijos siekia įrodyti, kad sukarikatūrinti ir anekdoto objektu ar veikėju galima paversti bet ką?
Moderniosios populiariosios kultūros ir informacijos masėms sferoje juk nereikia nieko, ko suvokimas pareikalautų daugiau nei trijų minučių minties darbo. Kadangi masinės informacijos ir visų kultūros erzacų vartotojams reikia lengvai dramatizuotos pramogos, nieko nėra patogesnio kaip pakišti visiškai kitos kalbos ir pasaulėjautos žmogų, atimant iš jo kalbą ir įmetant į informacinio dirginimo ir visa ko šaržavimo bei iškraipymo mėsmalę.
Kartą Suomijos švedų humoristai pasigavo paviršutiniško ir tuščio bendravimo nemėgusį, tragiško likimo suomių muzikologą Seppo Heikinheimo (1938–1997) ir pradėjo jam uždavinėti nerimtus klausimus. Visą gyvenimą nemėgęs privalomai mokykloje dėstytos švedų kalbos (kurią jis, žinoma, mokėjo ir puikiai suprato), o kartu pajutęs, kad su juo nerimtai kalbama, Heikinheimo pradėjo atsakinėti į švediškai užduodamus klausimus suomiškai, ir dar pabrėžtinai rimtai.
Savo paskutinėje kontraversiškoje knygoje Supuvusio kiaušinio dienoraštis parašęs, jog nebemato prasmės gyventi pasaulyje, kuriame akyse viskas baigia degraduoti ir kuriame didžioji Europos kultūros tradicija daugiau nieko nebereiškia, Seppo Heikinheimo 1997 metais nusižudė.
Miniu jį todėl, kad simptomiška, jog per TV humoro laidą ypač veriasi simbolinis konfliktas tarp tos pačios visuomenės narių, kurie gyvena vieni šalia kitų, bet skirtingose kultūrose, o gal net ir epochose. Kada mes pradedame šaipytis iš didesnių už save? Tada, kada mums pavyksta juos išprovokuoti kalbėti ne savo kalba. Humoristai Heikinheimo neišprovokavo.
Iškilus lietuvių mąstytojas Arvydas Šliogeris kartas nuo karto leidžiasi išprovokuojamas ir įmetamas ne į savo kalbą. Dalindamas provokatyvius ir neretai stipriai perdėtų vertinimų kupinus interviu, Šliogeris dalyvauja ne savo kalboje. Jo tikroji kalba – visiškai kita. Interviu, polemikos, viešos patirties verbalizacija – ne jo sfera.
Šliogerio viešajame diskurse daug apnuogintos tiesos, kinizmo, kultūrpesimizmo, fatalizmo, pačiam autoriui pavojingo atsidengimo smūgiui, drastiško atvirumo (kurį it stalo teniso kamuoliuką jam tolydžio sugrąžina jokių sentimentų jam neturinti akademinė bendruomenė ir net jo mokiniai) ir to paties nuolatinio atsidūrimo ne savo diskursyvinėje ir egzistencinėje zonoje, kurioje atsidengiama smūgiui. Ciniškai ir nieko, net ir pačios savęs negerbiančiai visuomenei, kuriai pramogos jau seniai tapo vieninteliu prasmingo gyvenimo kriterijumi, tai tikra dienos sensacija ir dovana.
O tikroji Arvydo Šliogerio teritorija, jo minties ir kalbos namai – tyla, pauzė ir metafora (beje, nebūtinai loginė – Šliogeris kuria ir vaizdines metaforas). Jo kalba vieną po kito pašalina sau nereikalingus sluoksnius. Nelieka dekoro, dingsta puošyba ir akademinis žargonas. Lieka tik mintį perveriantys pirminiai, pamatiniai žodžiai ir į atmintį smingančios poetinės bei filosofinės kalbos figūros. Ši kalba nepakeliamai sunki ir reikalauja atokvėpio – o tuo atokvėpiu ir tampa aštresnė bei kandesnė frazė viešumoje.
Tad nedidelė šalis neranda kalbos ir kriterijų savo didesniam mąstytojui įvardyti ir įvertinti. Mūsų šaliai nepakako ryžto, ambicijos ir kilnumo savo kultūros herojais paversti ją pasirinkusių ir mylėjusių kitataučių – Emmanuelio Levino, Vosyliaus Sezemano, Levo Karsavino.
Prisipažinsiu, manęs neapleidžia mintis, kad keista mūsų intelektualinėje kultūroje Arvydo Šliogerio vieta ir situacija galėtų būti nusakyta kaip kažkoks pasiklydimas tarp perdėto gyriaus ir su neapykanta besiribojančios pagiežos. Savo filosofiniame dienoraštyje Vermischte Bemerkungen (į anglų kalbą išverstame kaip Culture and Value) Ludwigas Wittgensteinas panašiai rašė apie žydus Europos literatūroje – arba jie nuolat pergiriami ir jais perdėtai žavimasi, taip ir nepasakant apie juos nieko esminga, arba jais baisimasi ir bjaurimasi.
Wittgensteinas kelia klausimą: iš kur tai? Gal, pasak jo, tai kalbos problema? Kitaip tariant, gal žydai yra mūsų kalbos nepakankamumo tam tikrais klausimais, sykiu ir jos ribotumo problema? Leiskite man parafrazuoti Wittgensteiną: o gal panaši Šliogerio situacija yra taip pat mūsų kalbos problema? Mes nerandame tinkamos kalbos jam nusakyti, jį patogiai apgyvendinti mūsų kultūros ir egzistencijos namuose, pagaliau jį įvardyti. Lieka tik arba perdėtas gyrius, atgrasus kiekvienam save iš tikrųjų gerbiančiam ir protingam žmogui, arba atmetimo reakcija ir brutalus žodynas.
Trumputis siužetas apie tai, kaip į Arvydą Šliogerį reaguoja iškilūs kolegos svetur. Garsus amerikiečių filosofas Robertas Ginsbergas (pridursiu, kad mano artimas draugas) prieš metus gavo iš manęs dovanų Arvydo Šliogerio knygą Niekio vardai, išverstą į anglų kalbą ir išleistą Nyderlandų akademinėje leidykloje Rodopi. Man buvo įdomi jo nuomonė, tad aš trumpai jam papasakojau apie Šliogerio knygas, įžvalgas ir stilistiką, o sykiu prisipažinau, kad jo knygą Daiktas ir menas laikau ne tik lietuvių filosofijos klasika, bet ir visos moderniosios Europos filosofijos šedevru, kurį būtina kaip galima greičiau ir rimčiau pristatyti pasaulyje. (Laimei, Daiktas ir menas taip pat jau pasirodė anglų kalba Rodopi.)
Šalia Vašingtono esančiame nedideliame miestelyje gyvenantis Ginsbergas pradėjo skaityti Šliogerio knyga iškart, kai tik aš nuėjau eilinį kartą aplankyti Vašingtono nacionalinę meno galeriją ir praleisti keletą laimingų savo gyvenimo valandų priešais Vermeerio, Halso, Rembrandto, Leyster ir kitų olandų meistrų darbus. Bobas liko kavinėje, kaip visada, man šiltai mestelėjęs: „Take your time, Leon. Enjoy the gallery“.
Man grįžus po kelių valandų, Ginsbergas buvo beveik perskaitęs knygą, prisirašęs pieštuku šimtus pastabų ir puikiai nusiteikęs. Anot jo, Arvydas Šliogeris – aukščiausio lygio mąstytojas, savo kalba ir dvasia artimas įdomiausiems prancūzų filosofams. „Lietuva – nuostabi ir pasaulio dar neatrasta šalis“ – pridūrė Ginsbergas. „Juk iš nieko tokie filosofai neatsiranda“.
Apie visa tai susimąsčiau vartydamas naująją Arvydo Šliogerio knygą – jo fotografijų ir filosofinių tekstų albumą Melancholijos archipelagai (Vilnius: Apostrofa, 2009). Neabejoju, kad šia knyga Šliogeris įteisins ir į pasaulį paleis dar vieną terminą (o jų jis paleido daug) – tai „fotosofija“. Fotografija kaip paralelinė filosofija – ne pramanas.
Užbėgu sekančiai minčiai už akių: įdėmiai įsižiūrėkite į Šliogerio fotosofiją – argi ne iš visą pasaulį atveriančio Dzūkijos grožio, kurį užfiksavo jo fotoaparatas, gimsta ir Šliogerio mintis bei kalba? Filotopija buvo jo tėvynės meilės metafizika, o fotosofija tampa jo pirmapradžio pasaulio grožio ir tylaus, bekalbio tėvynės daikto grožio metafizika. Senas arklys Dzūkijos kaime prie senų apsamanojusių trobesių („Senas yra gyvenimas“, p. 32-33) man atsivėrė kaip sukrečiantis tėvynės grožio atradimas be kalbos ir epo, be poezijos ir tematizuoto istorinio teksto. Tiesiog apima liūdesys ir melancholija – kaip metafizinės būsenos, kurias pažadina tavo tėvynė.
Šia knyga Šliogeris apie save priminė ne tik kaip filosofas, poetiškas mąstytojas, eseistas ir kalbos architektas. Jis neabejotinai debiutavo kaip talentingas menininkas. Jo tiesiog perveriančio grožio fotografijos (tiesa, knygai, manding, būtų pagelbėjęs prie jos prisegtas kompaktinis diskas su fotografijomis) nėra atsietos nuo tekstų, lygiai kaip jos nėra paprasti vaizdiniai teksto papildiniai. Teksto ir vaizdo vienovė byloja apie metaforą kaip Šliogerio tėvynę.
Prisiminus portugalų rašytojo Fernando Pessoa mintį, kad jo tėvynė yra portugalų kalba, būtų galima pridurti, kad Arvydo Šliogerio tėvynė bent jau iki Melancholijos archipelagų taip pat buvo kalba – lietuvių kalba. Bet tai ypatingas santykis su kalba. Šliogeris nesimėgauja kalba ir nestato jai jokių paminklų. Tai antifilologinis santykis su kalba. Šliogerio kalba nesitenkina savimi. Šliogerio filosofija – tai save paneigianti minties ir kalbos galia. Paneigianti tam, kad pranoktų jas arba pasiektų ribą, ties kuria kalba nustoja galioti ir tyliai atveria tai, ką ji iki tol mėgino slėpti, slapta sunaikinti arba mažų mažiausiai pridengti gražiais klodais ir instrumentinių reikšmių vualiais.
Ta riba – tai tyla. Žinau, kad Šliogeris nemėgsta muzikos, bet leisiu sau palyginimą, kuris daug ką paaiškins. Juk niekas taip neatveria tylos kaip sąmoningas kelias į ją. Tik fermata – ilga pauzė muzikoje, kada orkestras concerto grosso metu nutyla arba tęsia garsą prieš solo instrumento kadenciją – atveria tikrąją tylos didybę. Tad kelias į tylą yra atveriamas ne bežadžiu tylėjimu, o sukūrimu tokios kalbos, kuri parengia mus tylai.
Šliogerio filosofijoje tiesa – tai kelias į tylą. Pasiruošimas jai. Kalbos tiltais, it skustuvas aštriais žodžiais ir intensyviais išgyvenimais, kurie reikalingi būtent tam, kad kada nors suprastum jų laikinumą ir nereikalingumą. Tai kalbos įveikimas pasiekus tylą. Ši tyla nepasiekiama tylėjimu. Tokiai tylai reikia daug kalbos. Tik pranokus ją, atsidūrus anapus jos, gali pasiekti savęs pranokimą.
Pasak Šliogerio: „Filosofija, kaip melancholiškos ‚išminties‘ siekis, visada gyvena pakeliui – pakeliui į Niekį ir pakeliui į Esmą. Filosofija – tai kalba, besiveržianti anapus kalbos arba šiapus kalbos, kalba, nesitenkinanti pačia savimi. ‚Išmintis‘, kurios siekia filosofija, iš tikrųjų negali būti jokia išmintis trivialia šio žodžio reikšme, kaip koks ‚aukštesnis‘ žinojimas ar pažinimas. Iš-mintis pirmaprade reikšme smelkiasi į ne-mintį, iš minties į kosmopolį. Kalbos kelias, vedantis į tylą – štai ką reikėtų laikyti filosofija. Tad filosofijos ‚tikslas‘ glūdi anapus jos pačios; šis tikslas gali būti pasiektas tik filosofijai kaip kalbai atlikus savižudybės judesį. Užtat filosofija gyvena balansuodama ties kalbos ir bekalbiškumo riba“ (p. 74).
Tai ir yra filosofo gyvenimo metafora ir išklotinė – visas filosofo kelias nuo garsios viešos provokacijos iki tylos.
Leonido Donskio blogas
Spuogai - įžanga Daugeliui žmonių gamta padovanojo gražią ir sveiką odą. Bet ką daryti tiems, kurie vis tik nepapuolė į laimingųjų ratą?Su didesnėmis ar mažesnėmis odos problemėlėmis dažniausiai susiduria paaugliai. Tačiau pasitaiko ir suaugusiųjų, vyrų ir moterų, turinčių rimtų odos problemų. Žinoma, galima į tai nekreipti dėmesio arba pergyventi dėl kiekvienos tamsios dėmelės - tai priklauso tik nuo jūsų pačių. Tačiau visuomenė verčia elgtis pagal tam tikras taisykles. Televizija, Holivudo filmai, fotomodelių nuotraukos žurnalų viršeliuose neretai priverčia pagalvoti: “Ir kaip jiems tai pavyksta?” Kaip turėti nepriekaištingai švarią odą, kad vakarėlis, pasimatymas ar laiko leidimas solidžioje kompanijoje netaptų tikru galvos skausmu ir nevilties ašaromis? Paklausius dermatologo, kodėl vienus nuolat kamuoja spuogai, o kiti visada atrodo tarsi ką tik gimę, nuskambėjo atsakymas: “Gerk saujomis tetracikliną, tai irgi taip atrodysi.” Nusistebėjau: “O ar tai nekenkia sveikatai?” Dermatologas tik gūžteli pečiais: “Suprask, aišku, kad kenkia.”Neracionalus antibiotikų vartojimas negali nepalikti pėdsakų. Vienas iš nepageidaujamų poveikių tas, kad antibiotikai veikdami odoje esančias bakterijas, taip pat naikina ir gerąsias žarnyno bakterijas. Sakysite: “O kas čia tokio? Galima gi be recepto nusipirkti žarnyno mikroflorą atstatančių tablečių kursą.” Neviskas taip paprasta. Visada reikia įvertinti galimą naudos ir žalos mūsų organizmui santykį. Pavyzdžiui, jeigu netolimoje ateityje numatote vieną esminių Jūsų gyvenime įvykių - vestuves, o Jūsų oda labai problematiška, iš antibiotikų galbūt galite tikėtis greito bei veiksmingo gydymo - toks sprendimas gali būti. Tačiau neišbandžius saugesnių priemonių ir ilgalaikiam aknės gydymui, retas klientui dėmesingas gydytojas-dermatologas iškart paskirtų vartoti antibiotikus. Antibiotikai skirti tik sunkioms aknės formoms gydyti.Pirmiausia, reikėtų gerai pažinti savo odą, jos poreikius bei požymius, ir suprasti, kada ji jaučiasi negerai. Aknė - tai labai individualus odos negalavimas. Kai kuriems žmonėms spuogų profilaktikai pakanka kontrastinio dušo (karštas vanduo staiga keičiamas šaltu ir taip kartojama keletą kartų). Tokiems laimingiesiems pakanka tik tokios priemonės odai išvalyti. Tačiau jei kamuoja uždegiminiai, pūlingi odos dariniai, tokią paprastą priežiūrą turėsite pamiršti, nes reikės ilgą laiką stebėti odos būklę bloginančius faktorius, juos riboti ir, žinoma, gydyti.
Poreikiai
Poreikiai.Is naujo apie reklama. sukurti,igimti,gyvenimiski poreikiai.Poreikis kuris skatina.Is esmes reklama apima daug poreikiu.Ankstesneje temoje buvo rasyta,kad butent reklama yra ne tik nukreipta i visuomene,bet ir i jos dalis pvz:i jaunima.Socialinis vienetas 1 zmogus yra pagrindas jo poreikiams patenkinti.Veikia platus pasiulos mechanizmas,pagal kuri vartotojas renkasi 1 ar kita preke.Atsiradus ivairiems produktams ypac reklama pasitelkiama formuoti vartojimo poreikius.Sukurti,igimti,paniski poreikiai.Sis tas apie sukurtus poreikius.Kai poreikius formuojame,poreikius dezoorganizuojame,kalbam apie sukurtus poreikius dirbtinus.Dirbtini poreikiai yra daznai susieti su dirbtina atributika.Malonumus teikintys zaisliukai yra sukurtuju poreikiu atributai,kadangi vartotojas save stimuliuoja dirbtinomis priemonemis.O stai uz islikimo salyga,svarbiau niekonera,nes tai poreikiai maistui,bustui,t.y.gyvenimiski poreikiai.Nenaudingi poreikiaiPlaciau tai poreikiai,kuriu panaudojimas atnesa zmogui galutini rezultata,kaip jo sveikatos praradima ar jos zalojima.Pvz:rukymo poreikis priskirtinas prie nenaudingu.Kaip buvo rasyta,kad poreikiai atsiranda dirbtinai juos sukuriant,ar jie jau buna gyvenimiskoje aplinkoje kai poreikiai yra butini.Prie butinu poreikiu priskirciau greitesnio susisiekimo ieskojima ir galimybe,kai is tasko A pasiekiamas taskas B lektuvu priemonemis.Griztant prie nenaudinguju poreikiu paaiskejo,kad pvz:pries 150 metu rukyti tuo metu atrode beveik naudingas dalykas ,o siomis dienomis ne!Taigi rukymo poreikis yra nepageidautinas...todel cia naudojama antireklama kuri "atmusineja" nuo zmoniu vizualinemis verbalinemis priemonemis televizija,plakatais zalingus poreikius.O kai panasiu blogu poreikiu vis dideja individo gyvenime zalingus poreikius reiktu netoleruoti,nors tai be abejo yra sunku invidualiai kiekvienam padaryti.Pabaigai jeigu zalingi poreikiai yra kazkaip pateikti kaip nezalingi,reikia suprasti kad dides tokiu poreikiu reikalingumas ir bendras zalingumu santykis nesumazes...
Antireklama
Labai nenaudingu poreikiu trumpa apzvalga: Kas yra nenaudingi poreikiai?Dazniausiai tai tie kurie kenkia zmoniu sveikatai.Pvz: sokolado gigantas pagamina labai daug sokolado ir jie yra placiai realizuojami rinkoje.Kur gali buti tokio produkto poreikio vartojimo gresme?Jeigu einamuju metu realizacija tokio produkto padidejo, su praejusiu metu realizuojamaja verte 20%,tai reiskia jog statistinis gyventojas suvartojo daugiau esancio rinkoje sokolado.Tuo paciu gedo ir gyventoju dantys nuo pernelyg didesnio suvartojamojo cukraus, o kai kam vystesi cukralige.Todel kartais padidejes ne visai sveiku produktu vartojimo poreikis,gali pridaryti negatyves pasekmes.Labai svarbu vaidmeni sumazinant zalingus zmoniu poreikius atlieka a n t i r e k l a m a. Antireklama siekiama keliu tikslu: Ji kviecia zmones atsisakyti tokiu poreikiu ,kurie yra zalingi arba ja siekiama sumazinti poreiki konkretiems zalingiems vartojams produktams. Tai pat yra griaunanciu rinkas tokiu antireklamu ,kuriu turinys yra nukreiptas pries gigantiskas korporacijas.Motyvuojant tuo,jog jos gina saliu nacionalinius interesus.Pvz: Buvo antireklamos vajus Prancuzijoje pries viena gerai zinoma Amerikos limonado giganta... Sukurti poreikiai & Igimti poreikiai & Gyvenimiski poreikiai... Stai Socialinis vienetas 1 zmogus yra vartotojas,kuris visa savo gyvenima vartoja.Todel cia veikia platus pasiulos ir paklausos mechanizmas,pagal kuri renkasi socialusis vartotojas viena ar kita produkta.Tai jeigu Reklama yra isreiskiamas skatinimas vartoti, toki ar anoki madinga produkta jaunimui,gupei zmoniu tuo pat metu gali atsirasti poreikiai isigyti tai ka siulo reklama. Todel zmoniu vartojimo poreikiu suformavime,daznai ne antraeili,o pirmaeili vaidmeni atlieka reklama.. Sis tas apie sukurtus poreikius,kurie buvo suformuoti ir sukurti industrijos.Kai vienus naujus poreikius formuojame,poreikius dezoorganizuojame,poreiki likviduojame... Dirbtini poreikiai yra susieti su dirbtina atributika: pvz malonuma teikiantys kompiuteriniai zaidimai yra dirbtino poreikio atributai,kadangi zmogus stimuliuoja save dirbtinai,tenkina savo malonuma zaisdamas, beje tokius zaidimus zaisti yra pradeta visai dar neseniai,kada buvo israsta elektronika. Bet svarbiausi is visu poreikiu yra igimtieji poreikiai: Kurie yra ne kas kitas, kaip zmoniu islikimo salyga. Tai poreikiai maistui,drabuziams,bustams... etc. Labai nenaudingu poreikiu apzvalga: Kas gi tie yra nenaudingi poreikiai? Tai poreikiai kurie atnesa konkrecia zala.Pvz: Didele vartotojams zala atnesa nuolatinis rukymas. Anksciau gal tik XIX. amziuje dzentelmenams cigaru rukymas atrode naudingas dalykas,taciau dabartiniame laikmetyje istyrus,jog poreikiai kuriuos turi zmones susijusius su rukymu yra dar labai dideli,ir rukymas tiesiogiai ir zalingai veikia rukanciuju sveikata. Dar XIX. amziuje rukymas atrode kaip maloni pramoga,o dabar jis tapo zalingu poreikiu ir sveikatos priesu vos ne numeris 1. Tik idealizmas ir antireklama, padetu sumazinti tokiu zalingu poreikiu kaip rukymas vystymasi vartotoju grupese.Todel siuo atveju antireklamos kampanijos yra svarbios zaidejos siuolaikiniu komunikaciju pasaulyje.Poreikiai,poreikiai,poreikiai- visur ju yra pilna,bet jie reikalingi vartotojams ar kitoms zmoniu socialinems grupems. Nera idealaus gyvenimo,kurio reiketu siekti tik minimaliai panaudojant,savo poreikius.Keleto poreikiu ,beveik niekas neturi,o beveik visi turi ju daug.Beveik visi autoretetingi tyrinejimai rodo,kad kiekvienas individas turi desimt ar dvylika poreikiu. Kiti ir daugiau.
+-+Copy.JPG)
Raudonmedis: Pabegau palikęs Raudonmedžio rojų; Miškas: Į žaliąjį mišką kur visados;
