Paplitimas. Auga pelkėtuose pušynuose, durpynuose, aukštapelkėse. Paplitęs visoje Lietuvoje. Dažnas, ypač pietryčių Lietuvoje.
Veikliosios medžiagos. Visose antžeminėse pelkinio gailio dalyse yra primenančio pelėsių kvapą eterinio aliejaus (pirmamečiuose lapuose – iki 7,5%, antramečiuose – iki 1,40%, pirmametėse šakutėse – iki 1,5%, antrametėse – iki 0,2%, žieduose – 2,3%, vaisiuose – 0,17%). Pagrindinę eterinio aliejaus dalį sudaro ledolis, paliustrolis, cimolas, biciklinis alkoholis, geraniolio acetatas ir angliavandeniai. Lapuose yra glikozido arbutino, raugintų medžiagų.
Paruošimas. Žolė (Ledi palustris herba) (vienmetės viršūnės) pjaunama vaisių brendimo metu, liepą-rugsėjį. Pelkinio gailio augalai yra nuodingi (gali svaigti galva, pykinti), todėl juos reikia rinkti atsargiai. Antrųjų ir trečiųjų metų ūglius pjauti ir rauti draudžiama. Išvalyta žaliava džiovinama paskleidžiant plonu sluoksniu pavėsyje arba džiovykloje iki 40 °C temperatūroje. Žaliava laikoma atskiroje vėsioje patalpoje. Tinka vartoti 2 metus.
[Pelkinis gailis] Naudojimas. Pelkinio gailio nuoviras vartojamas nuo peršalimo, reumato, bronchito, astminio bronchito, kokliušo, spazminio enterekolito, odos ligų, podagros, slapiosios egzemos, be to jis skatina šlapimo ir prakaito išsiskyrimą, malšina skausmą, stabdo kraujavimą, laisvina vidurius. Gailio lapų užpilas veikia narkotizuojančiai.
Jauni gailio ūgliai vartojami homeopatijoje sužeidimams, sumušimams gydyti, nuo kraujavimo. Gailių lapų milteliais naikinamos kandys, parazitai. Anksčiau gailių lapus dėdavo į alų vietoje apynių.
Kontraindikacijos. Pelkinis gailis – nuodingas augalas. Nerekomenduojama vartoti daugiau nei 0,5 g miltelių ar 1 šaukšto nuovire per dieną. Perdozavus arba ilgą laiką gydantis pastebimas irzlumas, svaigulys, nemaloni savijauta. Pelkinio gailio preparatai mažina kraujospūdį. Jie nevartojami neštumo metu.
Darbo grupėje taip pat bus svarstoma, kaip supaprastinti kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo procedūras. Ūkininkams vietoj detaliųjų planų rengiami žemėvaldų planai arba Kaimo plėtros žemėtvarkos projektai, kurie laikomi specialiojo planavimo dokumentais, rengiami siekiant kompleksiškai suplanuoti žemės naudmenų sudėties pakeitimą, kitą su žemės naudojimu susijusią veiklą ir suformuoti žemės ūkio ir jai alternatyvios veiklos subjektų žemėvaldas.
Taip pat numatoma išsamiau išnagrinėti galimybes ir pateikti siūlymus dėl statybų, reikalingų gamybinei ir rekreacinei veiklai miško žemėje ir saugomose teritorijose. Problema ta, kad saugomos teritorijos yra nevienodos, tad jose taikomi ir skirtingi reikalavimai. Todėl žmonėms sunku suvokti veiklos reglamentavimo skirtumus nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Miško savininkai susiduria su problemomis remontuodami, rekonstruodami ar statydami gyvenamuosius pastatus ir jų priklausinius kaimuose ir sodybvietėse, kurių teritorija priskirta miškų ūkio paskirties žemei. Dar daugiau problemų kyla asmenims, norintiems plėtoti kaimo turizmą, kitus verslus savo valdos, nes negalima keisti miškų ūkio paskirties žemės į kitą paskirtį. Miškų ūkio paskirties žemėje visai neleidžiama statyti jokių naujų statinių.
Darbo grupė aptars ir Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarką, numatytą Statybos įstatyme ir Statybos techniniame reglamente STR 1.11.01:2002, jau renkami pasiūlymai šiai tvarkai tobulinti.
Komiteto pirmininkas E. Pupinis konstatavo, kad statybų leidimo gavimo procedūros ir nustatytų terminų nesilaikymas netenkina žmonių, todėl žmonių pasipiktinimą keliančią tvarką privalėsime keisti.
Darbo grupė iš suinteresuotų asmenų laukia pasiūlymų dėl nurodytų ir kitų su statybomis kaime susijusių problemų (dėl žemės paskirties keitimo, architektūrinio tvarkymo nuostatų, miško žemės keitimo į žemės ūkio naudmenas ir kt.). Visi suinteresuoti asmenys pasiūlymus gal teikti faksu (8 5) 239 6419, el. paštas lemich@lrs.lt, tel. (8 5) 239 676 Seimo Kaimo reikalų komiteto informacinis padalinys.
 Senieji Majų kalendoriai yra išpranašavę, kad pasaulio pabaiga atsliūkins 2012-aisiais. Žinoma, jie neteisūs. Apsirikta mažiausiai metais. Pasigilinus į pastaruoju metu įvairiuose žiniasklaidos kanaluose itin dažnai tiražuojamus apokaliptinius išvedžiojimus apie Lietuvos miškus ir saugomas teritorijas, peršasi išvada, kad pasaulio pabaiga mūsų kraštą ištiks šį kovą. Tada Seime bus pradėti svarstyti Miškų įstatymo pakeitimai,- ironizuoja naujienų portalas Alfa.lt 2011-01-31 Renaldo Gabarto straipsnyje "Kam atiteks Lietuvos miškai?" lietuvosmiskai.lt komentaras: Matyt mažai yra sričių, kurios sukelia tokius aršius debatus, kaip jau kelinti metai svarstomos Miškų įstatymo pataisos.Neįsigilinusiam pašaliečiui gali pasirodyti, kad debatai vyksta tarp gamtą neva siekiančių apginti nuo niokojimo aplinkosaugininkų ir norinčių įsikurti nuosavoje žemėje nuosavybę atgavusių ar įsigijusių piliečių, kurie neva tik ir gviešiasi sunaikinti žaliajį šalies rūbą. Tačiau ar toks žiniasklaidoje piešiamas vaizdas atspindi realią situaciją?
Keletas citatų iš straipsnio Alfa.lt portale: <...> Baubų taktika Kad būtų aiškiau, apie ką kalbama, pateiksiu dvi ištraukas iš priešingose barikadų pusėse sukurtų tekstų. „Kai didelė visuomenės dalis kenčia nepriteklių, vos ne badauja ir galvoja apie emigraciją, kai kurios valdžioje įsitvirtinusios grupuotės, tenkindamos privačius interesus, visais įmanomais būdais stengiasi Seime „prastumti“ naujus gamtos užvaldymo ir išgrobstymo planus bei sugriauti sunkiai ir ilgai kurtą valstybės saugomų teritorijų sistemą. Kiek buvo kalbėta, rodyta ir piktintasi dėl aptvertų ežerų – kur rezultatas? Dabar gresia kitas žingsnis „pirmyn“ – norima aptverti ir niokoti miškus“, – rašoma judėjimo „Už gamtą“ pranešime spaudai. <...> Svetimi savo žemėje Tuo tarpu dalis miškininkų, ir ypač privačių miškų savininkų, situaciją mato visiškai kitaip. „Šiandien gyventi saugomose teritorijose – kraupi bausmė vien dėl to, kad čia kadaise gyveno ar tebegyvena seneliai ir tėvai, atgavę savo žemės nuosavybę, bet praradę vertybinius pamatus, laisves ir teises būti savo laimės kalviais. O kai tik įstatymų leidžiamoji valdžia puola taisyti ir tobulinti žmogaus lūkesčius žlugdantį įstatymą, nieko gero tikėtis neverta“, – rašoma reportaže iš neseniai vykusios Lietuvos miškų savininkų asociacijos (LMSA) surengtos konferencijos „Kaimo plėtros ir aplinkosaugos iššūkiai: dabartis ir ateities perspektyvos“. <...> Mūsiškių miškų plotai, oficialiais skaičiavimais, šiuo metu viršija 33 proc. (per Nepriklausomybės metus šis skaičius ūgtelėjo bemaž 4 proc.). Šeimininkauti čia taip pat privalu laikantis griežtų taisyklių. Pasak LMSA pirmininko Algio Gaižučio, privačių miškų šeimininkų elgseną apibrėžia 29 teisės aktai, todėl panorėjus nubausti galima bet ką ir bet kada... Kalbėdamas apie šiuos dalykus, nusipelnęs Lietuvos miškininkas Algirdas Antanas Brukas uždavė retorinį klausimą: kokių galimybių turi nuosavoje valdoje besitvarkanti šeima, gyvenanti saugomoje teritorijoje? Jo manymu, šiandien žmogus laikomas gamtos priešu. „Priimamuose aktuose stinga ne tik ekonominių pasekmių vertinimo, bet ir socialinių klausimų reglamentavimo. Jie tarytum tyčia skandinami miglose. Jei saugomų teritorijų planavimo dokumentuose būtų aiškiai nurodyta galimų naujų statybų vietos ir jų reglamentas, žmonių gyvenimas būtų paprastesnis. Tačiau tuomet nebūtų skandalų. Juk taip populiaru kilti į kovą prieš bet kokias statybas“, – samprotavo A. Brukas. <...> „Daugybė objektyvių rodiklių ir ekspertų studijų patvirtina, kad Lietuvoje miškų ūkis organizuotas ir tvarkomas pagal visame civilizuotame pasaulyje priimtus darnaus miškininkavimo principus. Kasmet rengiamos ir tarptautinėms institucijoms teikiamos detalios ataskaitos rodo, kad bendrame Europos kontekste atrodome tikrai neblogai. Miškai sertifikuoti pagal visuotinai pripažįstamus standartus ir t. t. Ginčai, kaip tvarkytis dar efektyviau, tarp socialinių partnerių vyksta nuolat, ir tai yra visiškai natūralu“, – samprotavo [Miškų departamento direktorius ] Valdas Vaičiūnas. Pilną Renaldo Gabarto 2011-01-31 straipsnį "Kam atiteks Lietuvos miškai?" skaitykite naujienų portale Alfa.lt A.Medalinskas. Miškų įstatymas: tikrieji sklypų paveldėtojai lieka nuskriausti Alvydas Medalinskas, www.DELFI.lt 2011 birželio mėn. 22 d. 18:25 Šią savaitę ieškodami gražiame Lietuvos pušyne paslaptingo paparčio žiedo, prisiminsime ir praėjusią savaitę įsigaliojusias naujas Miškų įstatymo pataisas, kurių dėka tie miškai dar išliks ir nebus iškirsti. Vis dėlto, vertinant šį Seime priimtą įstatymą, lieka taip ir neaišku, ką su savo mišku gali daryti miškų savininkai ir ar įgyvendinant teisingumą vienos Lietuvos piliečių dalies atžvilgiu, nebuvo galima to pritaikyti ir kitiems. Nuo pat pirmos dienos prabilus apie Miškų įstatymo pataisas, sukėlusias tiek šurmulio, kalbėta tarsi apie dvi oponuojančias stovyklas, iš kurių kiekviena turėjo savo interesų ir rėmėsi Konstitucijos nuostatomis. Tačiau šešėlyje liko kita pusė, kuriems žodžiai apie konstitucines normas ir teisingumą yra tik priedanga, o svarbiausia, netgi ne verslo interesai, kurių vardan jie yra pasirengę naikinti Lietuvos miškus. Tačiau pradėkime nuo žvilgsnio į Konstituciją. Priėmus dabartinę Miškų įstatymo redakciją laimėjo tie Lietuvos piliečiai, kurie norėjo, kad miškai ir toliau, kaip teigia Konstitucijos 47 straipsnis, priklausytų Lietuvos Respublikai, o tai reiškia - visiems piliečiams. Juk norime, kad niekas nedraustų laisvai naudotis šiuo mūsų turtu, vaikščioti, kur norime, rinkti uogas, grybus, pagaliau tiesiog mėgautis gamta. Nepavyko išgirsti argumentų ir sugebėti atskirti padorių miško savininkų interesų nuo tų, kurie apeidinėja įstatymus arba juos perka. Tačiau kita pusė taip pat turėjo savo konstitucinių argumentų ir nemažiau stiprių. Konstitucijos 23 straipsnis skelbia, jog nuosavybė yra neliečiama, o 32 straipsnis teigia, kad kiekvienas pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Tiesa, pastarajam straipsniui yra numatyta ir išlyga, kurioje sakoma, jog ši teisės gali būti suvaržoma įstatymu, jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai ir vykdant teisingumą. Ar buvo galima atrasti pusiausvyrą tarp šių dviejų pusių konstitucinių argumentų, kad po Miškų įstatymo priėmimo nesusidurtume su situacija, kai viena Lietuvos piliečių pusė laimi viską, o kita pusė jaučiasi pralaimėjusi, nors turi taip pat teisėtų lūkesčių ir juos gina nemažiau svarbios konstitucinės nuostatas, kurių Lietuvos įstatymai neturėtų ignoruoti. Priimant šį įstatymą tie Lietuvos piliečiai, kurie norėjo laisvai naudotis miškais kaip valstybės ir savo turtu, prie tų „blogiečių“, ieškančių tik savo interesų, priskyrė miškų savininkus, kuriems verčia ir miškų naikinimo nuodėmę. Esą šie įgyja miško sklypus tik tam, kad galėtų kirsti medžius ir pasipelnyti per trumpą laiką, o savininkai sako, kad priešingai, vartotojišku požiūriu į miškus pasižymi tie, kurie čia jaučiasi kaip svečiai, bet atvykę čia tiek šiukšlina ir niokoja, kad savininkai vėliau turi daug vargo visa tai iškuopti. Be to, jie teigia, kad mišką daugiau kerta ne savininkai, o valstybė. O tada ir kyla klausimas, kiek iš tikrųjų informacijos apie miškų būklę turėjo Seimo nariai, Prezidentūra ir Lietuvos gyventojai šio įstatymo svarstymo metu? Jeigu iš tikrųjų Lietuvoje miškai vis labiau iškertami, o iškirtus jei ir užsodinami, tai labiau menkaverčiais, greičiau užaugančiais medžiais nei ilgametėmis pušimis ir kas tuomet tai daro. Ir ar daro pagal įstatymus? Jeigu didžiąją miškų dalį iki šiol Lietuvoje valdo valstybė, vertėtų taip pat pasidomėti, ar kai kurie už miškų priežiūrą atsakingi urėdai nevykdo veiklos, prasilenkiančios su įstatymu? Ar valstybės institucijos patikrino, kiek šias atsakingas pareigas užimančių pareigūnų ir jų šeimos narių gyvena pagal pajamas? Jei jų gyvenimas tokių pajamų neatitiktų, akivaizdu, kad šis papildomas turtas galėjo atsirasti tik iš mūsų visų turto: miško. Kita vertus, esant dabartiniams įstatymams kyla klausimas, o ką savininkui daryti su mišku. Šie žmonės atsiduria dviejų konstitucinių nuostatų sankirtoje, kai iš vienos pusės miškas yra valstybės nuosavybė, o iš kitos pusės tapo ir jų. Pažvelgus į miško savininko atsakomybę ir pareigas už turimą miškų plotą, o iš kitos pusės - į įstatymu suteiktą galimybę kažką šioje savo nuosavybėje daryti, matosi didžiulis neatitikimas. Jeigu mišku pagal Konstituciją privalo turėti galimybę džiaugtis visi, tai kodėl, pagal Lietuvos įstatymus, miško savininkai turi atsakyti už šiukšles jų miško teritorijoje ir dar mokėti baudą, jeigu kokie nors apsilankę inspektoriai jas ten surastų. Joks žmogus nenorės gyventi apterštoje teritorijoje, o jei tos šiukšlės ten nepastebėtos ir atsiras, tai greičiausiai bus padarę tie, kurie į mišką žiūri kaip į niekieno turtą. Lietuvoje taip iki šiol ir nesutvarkyta reali įstatyminė atsakomybė tų, kurie iš tikrųjų teršia mišką. Ir, deja, ne vienas paliks šiukšles miške, galvodamas, kad gal į tą vietą ir nesugrįš, o jei ir grįš, tai bus kam tas šiukšles ir be jo iškuopti. Žvelgiant į privačią veiklą miškuose, kyla klausimas, kodėl, pavyzdžiui, didesnius miškų plotus turintys savininkai negali turėti teisės organizuoti medžioklės savo miškų plotuose ir už tai gauti pajamų, jeigu, kaip teigiama, dabar Lietuvoje laukinių žvėrių yra per daug ir jų gausus buvimas net daro žalą žemės ūkiui. Remiantis nomenklatūrinėmis tradicijomis, dar ankstesnės valdžios laikais buvo priimtas įstatymas, kad ši medžioklė yra leidžiama tik valstybės miškuose (kas sudaro galimybę didžiulei korupcijai), kažkodėl tikinant, kad miškuose, kuriuos valdo arčiau valdžios stovintys asmenys, tą medžioklę organizuoti galima, o kitur šiukštu – ne. Ar ne todėl, kad pačiame Seime sėdėjo tokio įstatymo lobistai. Bet svarbiausia, kiekvienas žmogus turi galimybę tiesiog būti miške, o miško sklypo savininkas, galbūt prie ežero ar upės, galėtų turėti ten kažkokį būstą, kur galima būtų apsistoti, o ne šiaip vaikščioti po mišką ir džiaugtis, kad jis tavo. Nesu miško sklypo savininkas, tačiau bandau suprasti tų žmonių nuotaiką, kurie turėdami šią nuosavybę, gali ja tik grožėtis, kaip galėtų grožėtis ir valstybiniu mišku. O jeigu tai tavo atgautas sklypas, o ne nupirktas ar atskraidintas, kaip pas mus įprasta, tai ar draudimais yra įgyvendintas teisingumas šių žmonių atžvilgiu? Jeigu tai tavo atgautas sklypas, o ne nupirktas ar atskraidintas, kaip pas mus įprasta, tai ar draudimais yra įgyvendintas teisingumas šių žmonių atžvilgiu? Jeigu žmogus tą žemę pats paveldėjo, gal jis ir galėtų turėti platesnes galimybes statyti ten būstą. Jeigu kitiems tai yra draudžiama daryti, bijant įstatymų apėjimo, valdininkų papirkimo. Ir galbūt galima būtų statyti ne tik ant ankstesnių pamatų. Gal reikėtų pasvarstyti ir apie teisės aktus, kad tokiose jautriose vietose dygtų ne didžiulės vilos, o mažesnio ploto būstas, nedarantis žalos gamtai, kaip Skandinavijos kraštuose. Gyvenimas per daugiau nei pusę amžiaus nuo to laiko, kai sklypas buvo nusavintas, stipriai pasikeitė. Kodėl savininkas atgauto sklypo, kuriame gyveno tėvai ar seneliai, negali pastatyti būsto ten, kur nori, žinoma, gerbdamas draudimą nestatyti jo prie pat vandens telkinio. Ar tai nebūtų tas tikrasis teisingumas atskirti nukentėjusiųjų palikuonis nuo vertelgų, kurie sklypus ėmė žinodami, kad juose pagal įstatymus galima tik kirsti mišką (ir tai su įvairiais draudimais), todėl tikėjosi įstatymus arba apeiti, arba pakeisti, radę priėjimą prie Seimo narių. Miškų įstatymo priėmimo išvakarėse kavinėje tapau liudininku tokių sklypų vertelgų pokalbio, kurio metu jie taip garsiai svarstė, kodėl Seimo nariai privalo priimti įstatymą, atveriantį duris statyboms miške ir padidinantį jų pusdykiai įgytų sklypų vertę, kad to nebuvo galima neišgirsti. Jei tikėti nugirstais svarstymais, tai ne vienas Seimo narys turi miško sklypų, arba jų turi artimieji, o liūdniausia – neva kai kuriems iš Seimo narių tokius sklypus jie patys suteikė, kad šie ,,teisingai“ nubalsuotų. Kiek tuose žodžiuose buvo tuščių kalbų, o kiek realybės, turėtų parodyti tyrimas, apie kurį buvo prabilta Seimo salėje po šio įstatymo priėmimo. Žinoma, jeigu šis tyrimas nebus nenugesintas, kaip anksčiau labai įtakingų „žemgrobių“ byla. Visa tai rodo, kad Seimas gali būti ne šiaip lobistinių interesų išraiškos vieta, bet net labai purvinų interesų, nors, žinoma, ir šiame Seime yra padorių politikų. Bet dėl tų paplitusių neaiškių interesų gynėjų, ne vienas dienos šviesą išvydęs įstatymas kelia džiugesį net ir tada, jeigu jame tik minimaliai pridaroma korupcinių skylių. Šiuo požiūriu po prezidentės veto priimta Miškų įstatymo redakcija yra geras pasiekimas. Bet jį priimant nepavyko įveikti kitos bėdos: išgirsti argumentų, kurie atstovauja kitą proceso pusę, ir sugebėti atskirti padorių miško savininkų interesų nuo tų, kurie apeidinėja įstatymus arba juos perka. Ir negali sakyti, kad ši įstatymo redakcija, kai tikrieji savininkai nieko savo sklype negali daryti, vertelgų netenkina, todėl reikia pasvarstyti, ką daryti, kad suteiktumėm padoriems žmonėms viltį. Kitaip šiuos draudimus supratę žmonės, atgavę tėvų ir senelių turėtus miško sklypus, gali neatsispirti ir parduoti juos pusdykiai tiems vertelgoms, kurie, įgavę dar daugiau šio turto, vėl bandytų stumti įstatymą Seime savo naudai. Tačiau kol to dar nėra, galime džiaugtis poilsiu miškuose Joninių naktį, neužmiršdami atsakomybės už švarą ir tvarką. O per vasarą pamąstyti, kas turėtų būti padaryta Seime, kad ten negimtų įstatymai, tiesiantys kelią neaiškiems įvairių verslo grupių interesams, radusių savo užnugarį parlamente. Kad gimtų įstatymai, leidžiantis matyti daugiau teisingumo Lietuvoje. Tai ir būtų mūsų paparčio žiedas, kurį, tikiu, daugelis Lietuvos gyventojų norėtų savo krašte rasti. |
