DARBO BARAI

                               
                                                                          DARBAS IR LAISVALAIKIS

KOMERCINIS VAIZDAS

    MALTOS SUPERLIMONADAS

                                                        

                      DARBO TEISMAS

DELFI ŽINIOSDIENOS NAUJIENOSTEISĖ Klausk teisininko: ar teisėtai darbdavys padidino darbo krūvį pakeitęs pareigybes? (7) www.DELFI.lt 2015 m. liepos 4 d. 12:00 Darbe pakeitė pareigybes. Su tuo sutikau, pasirašiau. Bet pareigybinių dar neturiu ir dar neprašė pasirašyti. Pasirašiau, kad sutinku su naujomis pareigomis nežinodama ką reikės dirbti. Pasirodo, darbo per daug ir jis man per sudėtingas. Pati eiti iš darbo nenoriu. Jei nepasiūlys kito sprendimo, noriu, kad atleistų. Išdirbau daug metų, tikiuosi nemažos išeitinės kompensacijos. Bet kažin ar darbdaviai norės ją mokėti. Ką daryti? © DELFI (M.Ažušilio nuotr.) Į DELFI skaitytojo klausimą atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto lektorė, advokatų kontoros „Žlioba&Žlioba“ advokatė Julija Viktorija Flis. Susiję straipsniai: Klausk teisininko: kas gresia, jeigu neišduosiu automobilio vairuotojo?  (41) Klausk teisininko: ar reikia sutuoktinio sutikimo norint parduoti žemės sklypą?  (6) Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad visos šalių sulygtos darbo sutarties sąlygos, jeigu darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose arba kolektyvinėje darbo sutartyje nėra draudimo dėl jų susitarti, yra vienodai privalomos darbo sutarties šalims ir gali būti keičiamos įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, darbo sutartyje nustatytos sąlygos yra privalomos abiem šalims. Darbuotojas privalo tinkamai atlikti savo darbo funkcijas (pareigas), nustatytas darbo sutartyje, be darbdavio sutikimo negali jų pavesti atlikti kitam asmeniui, darbdavys savo ruožtu negali reikalauti, kad darbuotojas atliktų darbą, dėl kurio nėra sutarta darbo sutartyje. Vadovaujantis Darbo kodekso 95 straipsnio 1 dalimi darbo sutarties šalys yra įpareigotos nurodyti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, t. y.: darbuotojo darbovietę (įmonę, įstaigą, organizaciją, struktūrinį padalinį); darbo funkciją (tam tikrą profesiją, specialybę, kvalifikacijos darbą ar tam tikras pareigas). Tam, kad būtų tinkamai sudaryta darbo sutartis, šalys privalo susitarti dėl būtinųjų darbo sąlygų. Darbo sutartyje nenurodžius būtinųjų sąlygų, darbo sutartis laikoma nesudaryta. Vadovaujantis Darbo kodekso 95 straipsnio 4 dalimi šalims leidžiama sulygti ir dėl kitų sutarties sąlygų, pavyzdžiui, išbandymo, nekonkuravimo susitarimas, konfidencialumo įsipareigojimas. Tokios sąlygos nėra būtinos, kad darbo sutartis galiotų, todėl jos vadinamos papildomomis. Vis dėlto, jeigu buvo susitarta dėl darbo sutarties sąlygų, nesvarbu, ar jos būtinosios, ar privalomosios, darbo sutarties šalims jos yra vienodai privalomos. Darbo sutarties pakeitimų iniciatoriumi gali būti tiek darbuotojas, tiek darbdavys. Svarbiausia taisyklė, kurios turėtų būti laikomasi keičiant darbo sutartį – abiejų šalių bendras sutarimas pakeisti kurią nors iš darbo sutarties sąlygų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gali būti keičiamos tiek būtinosios, tiek papildomos darbo sutarties sąlygos, tačiau skiriasi jų keitimo tvarka bei reikalavimai. DK 120 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad būtinosios sąlygos gali būti keičiamos tik esant išankstiniam rašytiniam darbuotojo sutikimui. Darbuotojo sutikimo buvimas yra esminis reikalavimas norint pakeisti būtinąją darbo sutarties sąlygą. Būtinųjų sąlygų pakeitimas nesant darbuotojo sutikimui galimas tik išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, kai reikia užkirsti kelią gaivalinei nelaimei ar gamybinei avarijai, likviduoti arba nedelsiant pašalinti jos padarinius, t.t.). Tuo atveju, kai esant išimtiniams atvejams keičiamos būtinosios darbo sutarties sąlygos, jos negali būti pakeistos ilgiau nei vieną mėnesį. Julija Viktorija Flis© Asmeninio archyvo nuotr. Esant išimtiniams atvejams darbuotojas privalo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, tačiau jis turi tam tikras specialias garantijas: draudžiama perkelti į tokį darbą, kuris neleistinas dėl jo sveikatos būklės; darbuotojui turi būti mokamas ne mažesnis kaip pirmesnio darbo vidutinis darbo užmokestis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pasikeitus darbuotojo pareigybei, atlygis jam neturėtų mažėti, darbuotojui nesutikus. Keičiantis darbo apmokėjimo sąlygoms darbdavys pakeitimus gali įforminti tik esant rašytiniam darbuotojo sutikimui, kuomet norima mažinti darbo apmokėjimo sąlygas (DK 120 straipsnio 3 dalis). DELFI skaitytojo nurodytu atveju buvo pakeistos darbuotojo pareigos. Pareigybės, kuri yra būtinoji darbo sutarties sąlyga, pakeitimui pakanka išankstinio raštiško darbuotojo sutikimo dėl darbo sutarties sąlygos pakeitimo pagal darbdavio pasiūlymą. DELFI skaitytojo laiškas leidžia teigti, kad pareigybės pakeitimas buvo padarytas laikantis Darbo kodekso reikalavimų, t. y. gavus rašytinį darbuotojo sutikimą (buvo laikomasi formos reikalavimo). Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, toks pakeitimas DELFI skaitytojui turėtų būti privalomas. Tačiau iš skaitytojo laiško taip pat matyti, kad sutikimas dėl pareigybės pakeitimo buvo gautas išsamiai ir aiškiai neišaiškinus darbuotojui, kokį darbą pastarasis privalės atlikti. Taigi, darbo sutarties pakeitimas turinio prasme nebuvo teisėtas. DELFI skaitytojas nurodo, kad pagal naują pareigybę darbo per daug ir jis per sudėtingas. Šiuo konkrečiu atveju galimi keli sprendimo būdai, pavyzdžiui, darbuotojas pats galėtų pateikti darbdaviui raštišką prašymą keisti privalomąją darbo sutarties sąlygą – pareigybę, arba kreiptis į Darbo ginčo komisiją. Ne vienerius metus Lietuvos teisininkų komentarus įvairiomis temomis publikuojantis pagrindinis naujienų portalas DELFI savo skaitytojams siūlo užduoti klausimus Jums aktualiais ir svarbiais klausimais – tikimės, kad profesionalių teisės ekspertų požiūris padės ne tik pasirinkti tinkamą problemos sprendimo variantą, bet ir suteiks žinių, kaip ateityje išvengti nemalonių rūpesčių.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/daily/law/klausk-teisininko-ar-teisetai-darbdavys-padidino-darbo-kruvi-pakeites-pareigybes.d?id=68384260

SPEKTRUM, Vilniaus universiteto žurnalas 1(10)/2009

ISSN 1822-0347

Ekonometrija – tiltas tarp matematikos ir ekonomikos

Alfredas Račkauskas

Autoriaus moto:

Teorija be praktikos – sausa

Praktika be teorijos - akla(Immanuel Kant)

Pasaulis akivaizdžiai skaitmenėja. Naudojame skaitmeninius fotoaparatus, skaitmenines filmavimo kameras, kalbame mobiliaisiais telefonais, žiūrime skaitmeninę televiziją. O kur dar el. parduotuvės, el. valdžios, internetas su visomis jo galimybėmis. Taigi teisus buvo Einšteinas sakydamas - pasaulis yra viso labo matematinė abstrakcija.

Matematikos tyrimų objektais yra loginės struktūros ir procesai, kurių pagalba visi mokslai įvairiais aspektais bando suteikti prasmę mus supančiam pasauliui. Matematika yra ne tik mokslo kalba. Paskutiniais dešimtmečiais ji tapo ir tokios praktinės veiklos kalba, kurią naudoja akcijų rinkos dalyviai, katastrofų prognozavimo specialistai, žmogaus kalbos formavimosi ir jos naudojimo tyrėjai. Matematika skinasi kelią pačiose įvairiausiose srityse, pradedant medicina ir baigiant šalies gynybos struktūromis. Be matematikos teorijų neįsivaizduojami tarpdisciplininiai moksliniai tyrimai. Vis dažniau įvairių sričių brangiai kainuojančius laboratorinius eksperimentus keičia matematiniai. Ši matematikos ekspansija į kitas sritis vadinama mokslo ir technologijų matematizavimu.

Nors tradiciškai matematika siejama su fiziniais mokslais, tačiau XX amžiaus pabaigos socialinių mokslų vystymasis parodė, kad ir čia matematiniams metodams ir modeliams durys atveriamos vis plačiau. Būtent dėl aukšto matematizavimo lygio šiuolaikinis ekonomikos mokslas tapo pavyzdžiu psichologijai, sociologijai, politologijai,... Negana to, jau keletą dešimtmečių pasaulyje kalbama ir apie visuomenės kultūros matematizavimą. Nauda iš to yra abipusė. Matematikai atranda naujų uždavinių, o jų sprendimais gali pasinaudoti visi. To pavyzdys – naujos mokslo šakos: ekonometrija, sociometrija, psichometrija, chemometrija, ...

https://www.vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2017/10/26/isradejas-inovatorius-prof-a-ragauskas-kaip-ismokti-pamatyti-tai-ko-nemato-kiti#.WfG-fiYsh3A.facebook

Kas yra ekonometrija?

Tai klausimas į kurį trumpai ir vienareikšmiškai vargu ar kas atsakys. Žodis ,,ekonometrija’’ yra dviejų graikiškų žodžių oικουομια (ekonomika) ir μετρου (metrika) junginys. 1930 metais įkurta Ekonometrijos draugija ir pradėtas leisti žurnalas ,,Econometrics’’ žymi ekonometrijos, kaip savarankiško mokslo, pradžią. Vienas iš jos įkūrėjų Regnar Frisch 1933 metais pirmajame šio žurnalo numeryje rašė: statistikos, ekonomikos teorijos ir matematikos susivienijimas štai kas sudaro ekonometriją. Beje, būtent Regnar Frisch įkvėpė gyvybę terminui ,,ekonometrija’’, kuris sulaukė pačių įvairiausių interpretacijų: nuo buitinio (tai ką daro ekonometristai ) iki enciklopedinio ( pagal empirinius duomenis vertina ir analizuoja ekonominių objektų ir procesų sąryšius), nuo rimtų apibrėžimų iki humoristinių. Štai keletas jų:

Esminiai ekonometrijos metodų tikslai yra nustatyti ekonomikos teorijos ir duomenų sąsajas, kaip tiltą panaudojant statistinių sprendimų teoriją ir techniką. ( Trygve Haavelmo (1944))

Ekonometrija susijusi su sistemišku ekonominių reiškinių analizavimu naudojant stebimus duomenis. (Aris Spanos (1986))

Ekonometrijos teorija yra kaip ypač gerai subalansuotas prancūziškas receptas, tiksliai paaiškinantis kiek reikia padaryti apsukimų maišant padažą, kiek karatų prieskonių reikia pridėti, ir kiek milisekundžių kepti mišinį 474 laipsnių temperatūroje. Bet kai ekonometristas-virėjas pradeda rinkti priemones, jis pastebi, kad kaktuso kauliukų nėra, taigi, nutaria pakeisti juos kantalupos (melionų rūšis – aut.) sėklomis; vietoj vermišelių prideda kviečių, vėžlio kiaušinius pakeičia teniso kamuoliukais, o 1883 metų vyną keičia stiklu terpentino. (St. Valavanis, (1959))

Tačiau visi vieningai sutaria dėl trijų pagrindinių ekonometrijos sudedamųjų dalių: tai ekonomikos teorija, ekonominiai duomenys ir matematiniai-statistiniai metodai.

Ekonometrijos metodologija

Ekonometrijos metodologijoje skiriamos šios dalys: modelio kūrimas, vertinimas, interpretavimas ir skirtingų modelių lyginimas.

Ekonomikos teorija kartu su matematine ekonomika aiškina realių ekonomikos procesų veikimo mechanizmą ir jį išreiškia matematikos sąvokomis. Tai sudaro teorines prielaidas ekonometrinio modelio kūrimui. Paprastai nagrinėjami trijų tipų modeliai: regresiniai, simultaninių lygčių ir laiko eilučių.

Regresiniais modeliais aprašoma pasirinktų ekonominių dydžių priklausomybė nuo vieno ar kelių ekonominių faktorių. Pavyzdžiui, trumpalaikių paskolų palūkanų normos tiriamos nustatant jų priklausomybę nuo infliacijos kitimo ir bendrojo nacionalinio produkto augimo tempų; namų ūkių išlaidos maistui nuo gaunamų pajamų ir t.t. Simultaninių lygčių modeliai apibūdina dydžius, susietus funkcine priklausomybe tiek su kitais ekonominiais dydžiais, tiek tarpusavyje. Laiko eilučių modeliai skirti laike kintančių ekonominių procesų tyrimams. Jais patogu analiuoti tokius greitai kintančius dydžius, kaip akcijų kainas, paskolų palūkanų normas ir pan.

Kai modelis sukurtas, remiantis realiais ekonominiais duomenimis, įvertinami modelio parametrai ir patikrinama, kaip modelis atitinka ekonomikos teoriją. Ekonominių duomenų rinkimas ir jų tinkamas sutvarkymas yra būtina ekonometrinės analizės sąlyga. Šį darbą turėtų atlikti ne tik vyriausybės tam skirta institucija, bet ir kiekviena ekonominius tyrimus atliekanti organizacija. Ekonometrinio modelio vertinimui taikomi tokie gerai žinomi matematinės statistikos metodai, kaip mažiausių kvadratų, didžiausio tikėtinumo, kvantiliniai, bei vystomi specialūs metodai. Prie pastarųjų priskirtinas dvigubas mažiausių kvadratų metodas, trigubas mažiausių kvadratų metodas ir pan. Įvertinto modelio patikrinimui pasitelkiami matematinės statistikos metodai (Stjudento testas, F-testas ir kt.) bei vystomi savi (Dickey-Fulerio, Durbino-Watsono testai ir kt.)

Ekonometrija naudojama:

• tikrinant ekonomikos teorijos teiginius arba pirmines prielaidas (pavyzdžiui, ar vartotojų pasirinkimą lemia tik naudingumas), parametrų ženklus, a priori galimas reikšmes ir t.t.;
• analizuojant ekonominių reiškinių struktūrą (pavyzdžiui, BVP struktūrą, priklausomybę tarp nedarbo ir infliacijos);
• prognozuojant ekonominius rodiklius (BVP, nedarbo ir užimtumo lygius, prekių indeksus ir pan.);
• formuojant ekonominės politikos principus.

Ekonometriniai modeliai

Modeliavimas yra neatsiejamas bet kurio mokslo metodas - tiek socialinio, tiek gamtos. Realaus pasaulio sistemos paprastai yra labai sudėtingos. Norint šias sistemas suprasti, prognozuoti jų elgesį ar kontroliuoti, būtina jas supaprastinti atsisakant mažai reikšmingų detalių, t.y. sukurti modelį. Egzistuoja daug modelio formų: pavyzdžiui, verbaliniai/logistiniai (sistemų veiklos aiškinimas paradigmomis, pavyzdžiui, ,,nematomos rankos’’ paradigma), fizikiniai (sumažinto mastelio ir supaprastintos veiklos modeliai), geometriniai (lentelės, diagramos), algebriniai (algebrinės lygtys) ir pan.

Sukurti matematinį modelį reiškia sukonstruoti nagrinėjamą objektą naudojant matematikos sąvokas ir teorijas. Čia gali pasireikšti du kraštutinumai: realistinis ir idealistinis. Realistinis modelis paprastai gana tiksliai aprašo tiriamą objektą, bet būna toks sudetingas, kad neįmanoma jo nei ištirti, nei įvertinti.

Realistinis modelis

Kita vertus, idealistinis modelis, su kuriuo lengva dirbti, gali būti perdaug nutolęs nuo tiriamo realaus ekonomikos reiškinio. Todėl geras modelis yra tam tikras kompromisas tarp realaus ir idealaus. Rasti tinkamą kompromisą - menas, kurio rezultatus didžia dalimi nulemia pasirengimas ir talentas.

 

Geras modelis ir labai geras modelis (dail. Henri Matisse)

Visi modeliai yra klaidingi. Tačiau kai kurie – naudingi. (G. Box)

Modeliai yra tam kad juos naudotum, bet ne tam, kad jais tikėtum. (H. Theil)

Daugelis tradicinių ekonomikos teorijų, ypač jei ryšiai tarp ekonominių objektų ir procesų išreiškiami diagramų ar algebrinių lygčių pagalba, postuluoja tikslią nagrinėjamų procesų funkcinę priklausomybę. Pavyzdžiui, ekonomikos teorija nustato, kad prekės paklausa priklauso nuo jos kainos: q = f(p); čia q - kurios nors prekės paklausos kiekis; p - tos prekės kaina. Tokie ekonomikos reiškinių modeliai vadinami deterministiniais. Tačiau akivaizdu, kad faktorių, įtakojančių prekės paklausą yra kur kas daugiau: tai komplektuojančių dalių ar komponenčių kainos, vartotojo pajamos bei jų teikiamos pirmenybės (prioritetai) ir t.t. O norėdami aprėpti absoliučiai visus faktorius, darančius įtaką prekės paklausai, turėtume nagrinėti modelį q = f(p; p0; Y; T; x1; x2; ... ); čia p0 - kitų prekių kainos; Y - vartotojo pajamos; T - dydis, įvertinantis vartotojo prioritetus; x1; x2; ... - kiti faktoriai, darantys įtaką paklausai. Bet tokį modelį sunku tirti jau vien dėl neapibrėžto kintamųjų skaičiaus. Tai koks gi galimas kompromisas tarp tų dviejų modelių? Labai paprastas. Galima išskirti tik pačius svarbiausius, arba didžiausią įtaką darančius kintamuosius, o likusius faktorius aprašyti vienu kintamuoju, sakykime, ε. Dėl natūralaus neapibrežtumo, ε patogu interpretuoti kaip atsitiktinį dydį. Taigi galima nagrinėti, pavyzdžiui, modelį: q = f(p; p0; Y; T) + ε. Jame atsiranda atsitiktinis (stochastinis) dydis ε, kuris kartu reiškia, kad paklausa q taip pat traktuojama kaip atsitiktinis dydis. Modeliai aprašomi lygtimis, į kurias įeina atsitiktiniai dydžiai, vadinami stochastiniais. Stochastiniai modeliai, aprašantys ekonominių reiškinių bei procesų ryšius, vadinami ekonometriniais. Klasikiniai ekonominiai modeliai, kaip taisykle, yra deterministiniai, o ekonometriniai modeliai - stochastiniai. Situaciją, kai deterministiniai modeliai keičiami stochastiniais, nėra nauja. Fizikoje klasikinės Niutono mechanikos modeliai yra deterministiniai, o kvantinės mechanikos - stochastiniai. Pastebėjimas, kad neįmanoma tiksliai nustatyti elementariosios dalelės buvimo vietos, bet galima nustatyti jos buvimo vietos tikimybinį skirstinį, fizikoje sukėlė revoliuciją. Ekonometriniai modeliai aprašo ne konkrečias ekonominių procesų ir įvairių ekonominių rodiklių reikšmes, bet tų reikšmių tikimybinius skirstinius.

Simultaninių lygčių modeliai

Jei dauguma kitų modelių, naudojamų ekonominių duomenų analizei, paprastai yra pritaikyti statistiniai modeliai, tai simultaninių lygčių modeliai yra ekonometrijos mokslo ,,grynuoliai’’. Jie konstruoja sudėtingą ekonomikos struktūrą vienoje lygčių sistemoje ir dažniausiai tarnauja makroekonomikos poreikiams, todėl kartais dar vadinami makroekonometriniais. Iš esmės visi makroekonometriniai modeliai turi panašius bazinius elementus: nacionalinių pajamų apibrėžimą (arba keletą apibrėžimų); vartojimo funkciją (arba grupę tokių funkcijų); investicijų funkciją (arba grupę tokių funkcijų):

Y = C + I + G

C = C(Y; ... ; u);

I = I(Y;... ; v):

Kuo daugiau makroekonomikos aspektų atspindi modelis, tuo daugiau jame lygčių bei kintamųjų. Pirmieji, vadinamieji JAV tarpukario ekonomikos (1921 - 1941 metų) Kleino modeliai turėjo tris stochastines ir tris nestochastines lygtis, kuriose buvo šeši paaiškinamieji (endogeniniai) ir keturi paaiškinantieji (egzogeniniai) kintamieji. Didelę įtaką ekonometrijai turejo Kleino-Goldbergerio JAV ekonomikos, apimančios 1921-1941 ir 1946-1952 metus, modelis, kuriame buvo 15 stochastinių ir 5 nestochastinės lygtys su 20 endogeninių ir 14 egzogeninių kintamųjų. Prie rekordinių (kintamųjų skaičiaus atžvilgiu) priskiriamas 1960 metų JAV ekonomikos modelis, kuriame buvo 176 endogeniniai ir 89 egzogeniniai kintamieji. Aišku, šiuo modeliu, be kitų tikslų, norėta pademonstruoti išaugusį tuo laikotarpiu modelių kūrimo meną. Yra ir dar labiau realistinių modelių. Pavyzdžiui, 1972 metais sukurtą JAV industrijos modelį sudarė 346 endogeniniai ir 90 egzogeninių kintamieji.

Visos valstybės kuria makroekonometrinius modelius skirtus šalies ekonomikos stebėsenai ir ekonominės politikos analizei. Ne išimtis ir Lietuva. Vilniaus universiteto Ekonometrinės analizės katedra kartu su Ekonomikos institutu bei Matematikos ir informatikos institutu 2003-2006 metais vykdė projektą ,,Lietuvos ekonomikos matematiniai modeliai makroekonominiams procesams prognozuoti’’ (sutrumpintai LEMM), kurį finansavo Lietuvos mokslo ir studijų rėmimo fondas. Vienas iš šio projekto pasiektų tikslų - sukurtas daugiasektorinis makroekonometrinis Lietuvos ekonomikos modelis, skirtas trumpalaikėms prognozėms, kodiniu pavadinimu LEMAM. Tai išbaigta lygčių sistema esminiams makroekonominiams procesams prekių ir paslaugų bei darbo rinkose aprašyti ir gali būti naudojamas trisdešimt penkių makroekonominių rodiklių prognozavimui. Modelio bazę sudaro 35 lygčių sistema su 48 kintamaisiais (35 endogeniniais ir 13 egzogeninių). LEMAM apjungia 19 įvertintų elgesio lygčių bei 16 balansinių lygybių į vieną sistemą. Modelio agregavimo laipsnis yra ganėtinai didelis, tačiau bazinė LEMAM versija gali būti išplėsta detalesnėmis eksporto, valdžios sektoriaus pajamų, finansinio sektoriaus ir kt. rodiklių posistemėmis.

LEMM’o tęsiniu galime vadinti Ekonometrinės analizės katedros kartu su Matematikos ir informatikos institutu vykdytą projektą ,,Lietuvos ekonomikos matematinių-statistinių modelių vystymas ir taikymai (LEMASTA), kurį taip pat finansavo Lietuvos mokslo ir studijų rėmimo fondas. Jo tikslas -- atnaujinti LEMM programos rėmuose sukurtus modelius, juos iš esmės praplėsti sektoriniu pjūviu bei pritaikyti modelius aktualių ekonominės politikos klausimų analizei.

Ekonometrijos pasiekimai

Ekonometriniai modeliai išvystyti beveik visoms ekonomikos sritims, įskaitant: vartojimo prekių rinką,

energetiką, namų ūkio ekonomiką, industrijos ekonomiką, tarptautinę prekybą, finansus, darbo ekonomiką,

transportą, regioninę ekonomiką.

Pastaraisiais metais ypač sparčiai vystoma finansų ekonometrija ir namų ūkio ekonometrija. Ekonometrijos mokslo pasiekimai įvertinti ne viena Nobelio ekonomikos premija (Ekonomikos mokslų premiją Alfredui Nobeliui atminti skiria Švedijos karališkosios mokslų akademijos Ekonomikos mokslų premijos komitetas).

Bene pirmasis ekonometristas – Nobelio ekonomikos premijos laureatas yra Trygve Haavelmo. Jam 1989 metų premija skirta už simultaninę ekonominių struktūrų analizę (simultaninius modelius). 1997 metų premija skirta Robert C. Merton ir Myron S. Scholes už naujus pasirenkamųjų sandorių (opcionų) vertės nustatymo metodus. Garsusis Black and Scholes finansų rinkos modelis, prie kurio svariai prisidėjo ir Mertonas, sukrovė didžiulius pelnus Wall Street’o prekiautojams vertybiniais popieriais. Nors dabar išvystyti gerokai pranašesni vertybinių popierių rinkos modeliai, šis išlieka visuose finansų matematikos bei finansų ekonometrijos vadovėliuose.

2000 metais Nobelio ekonomikos premija buvo padalinta dviems ekonometristams. James J. Heckman ją gavo už kartotinių imčių analizės metodų išvystymą, o Daniel L. McFadden - už sukurtą diskretaus pasirinkimo teoriją. Beje, prie diskretaus pasirinkimo teorijos išvystymo svariai prisidėjęs garsus ekonometristas Zvi Griliches (1930.09.12-1999.12.04) gimė Kaune. Pagrindinis jo indėlis ekonometrijai siejamas su jo ekonominio augimo, žmogiškojo kapitalo, vartojimo ir gamybos funkcijų tyrimais.

2003 metų premija taip pat padalinta dviems ekonometristams. Robert F. Engle, už ekonominių laiko eilučių su priklausančiu nuo laiko kintamumu analizės metodus (ARCH), o Clive W. J. Granger, už ekonominių laiko eilučių su bendru trendu (kointegracija) analizės metodus.

                             Pasaulio      Proletarija- galima sutikti, galima ir ne, mintys,lozungai

                                                                      

“Pasaulio pramonės darbininkų” (IWW) konstitucijos preambulė

Dirbančiųjų ir darbdavių klasės neturi nieko bendro. Taikos nebus tol, kol milijonams dirbančiųjų į 

akis žvelgs alkis ir skurdas, o tai, kas geriausia, gyvenime gaus darbdavių klasę sudaranti mažuma.

Kova tarp šių dviejų klasių turi vykti tol, kol pasaulio dirbantieji susiorganizuos kaip klasė, perims į

savo rankas gamybos priemones, panaikins darbo sistemą ir gyvens harmonijoje su žeme.

Mes matome, kad pramonės valdymą sutelkus į vis mažiau rankų, profesinės sąjungos nebepajėgia

kovoti su vis labiau augančia darbdavių klasės galia. Profsąjungos sukuria tokią padėtį, kai

tarpusavyje kiršinami tos pačios pramonės šakos darbuotojai padeda darbdaviams vieni kitus

triuškinti kovose už aukštesnį atlyginimą. Dar daugiau, profsąjungos padeda darbdavių klasei

priversti dirbančiuosius tikėti, kad dirbančiųjų klasė turi bendrų interesų su savo darbdaviais.

Pakeisti šias sąlygas ir įtvirtinti dirbančiųjų klasės interesus galima tik tokioje organizacijoje, kurios

visi nariai, dirbantys bet kokioje pramonės šakoje, o jei tai būtina – visose pramonės šakose, nustoja

dirbti bet kurioje atšakoje paskelbus streiką ar lokautą. Taip skriauda vienam žmogui paverčiama

visų skriauda.

Vietoj konservatyvaus lozungo „Teisingas uždarbis už teisingą darbą“, mes turime iškelti naują šūkį

„Panaikinkime darbo sistemą“.

Istorinė dirbančiųjų klasės misija – nusikratyti kapitalizmo. Gamintojų armija turi būti

organizuojama ne tik kasdieninei kovai su kapitalistais, bet ir tam, kad gamyba vyktų po

kapitalizmo sugriovimo. Organizuodamiesi pramonėje, mes kuriame naujos visuomenės struktūrą

senosios visuomenės kevale
http://echo.msk.ru/blog/corruption/1741716-echo/

https://www.youtube.com/watch?v=ma4VLs_gV6I&nohtml5=False

                       Reklama ir Laisvalaikis

                         
Naujosios reklamos vajus ir kibernetinės žuvelės

   

Ryškiasspalvių parduotuvės prabangiųjų prekių apsuptyje, kitaip didžiuliame supermarkete, kuriame apsipirko prezidentas su prezidentiene įvyko Naujosios reklamos vajaus šventė. Ši parduotuvė reklamavosi, pagal patį naujausią "Naujosios reklamos principą" su devizu ir su šūkiu: Kuo daugiau nepirkite, bet kuo daugiau pažiūrėkite (gėrėkitės). Čia pagrindinis, šios šventės akcentas buvo auksinės žuvelės, šitos šventės puošmenos kitos gelsvosios žuvelės, tai neįkainuojama šios šventės dalis. Jų buvo tūkstančiai. Žuvelės plakė, įšventino, apglėbė, šiureno su savaisiais sparne liais prabangos prekių pavyzdžius ir šitos prekės virto bemaž auksinėmis, nes supo visur auksu žvilganti, smėlio geltoniu nuspalvinta, auksinių žuvelių-akvariumų karalystė, su viską supančia dirbtinia prabanga. O tarp šitosios akvariumų karalystės, iš apačios ir iš šonų, iš viršaus buvo paguldyta gausybė prekių ir visa kas, su jų geraisiai požymiais prabanga, modernumu, įspūdingumu. Štai naujosios kartos kompiuteris tapo, tarsi nuskandintas, tarp šių žuvyčių žvilgesio arba milžniškasis televizorius buvo apsuptas, judančios ,ir godžiai ,ir šaltai esančios 'žuvingosios masės'. O štai ūmiai supoškėjo balsvi kamščiai, iš šimtais šampanus laikančių , kilmingųjų rankų, kapitalo monstrų, ar aktorių labai garsių, ir štai šią dieną naujiena.. "Paskelbiama Atidaryta Naujosios Reklamos Vajaus Šventė"- "Išmušė gongo valanda". O visi tuo tarpu savęs lyg paklausė, o koks gi dabar laikas, o gi koks vartotojas yra dabartinis, ar trūksta ko kaip amžinai stokojančiam poetui. Ar šitas vartotojas yra nepęrsisotinęs šiais materialiais pasaulio ele mentais, ar trūksta gi ko, gal būt biologijos, zoologijos elementų. Gal būt šitaip gera būtų padaryti: Nusiperki sau automobilį ir atsidarai kapotą ... ir ir po variklį akvariumą plaukioja "žuvinės auksinės zoologijos atstovai" , o po saloną ropoja vandens vabalai. Žinoma tai būtų sumani imitacija ir nieko daugiau . Kai kokios nors visuomenės pažibos, ir visuomenės elitas tampa pęrsisotinę šių materialiųjų pasaulio malonumų, tada pęrsisotinti telieka kito rango žmonių daliai..Kai šventė tik pasibaigė, kai visos šventės, geros šventės tik pasibaigia, furšetai ir sumuštiniai pasiekia šiukšlines ir konteinerius,o anapus supermarketo ir valkatos renka eilines išėdas, tada jiems prasideda šventė. Kiekvienas mes esame savojo likimo kalviai ...OK
                                                             

                    

UAB ŪABAS

Darbo veiklos rezultatų, rodiklių, analizė. Pagrindinė duomenų bazė, prieinami interneto šaltiniai, akistabos esančioje veikloje. Prieinami duomenys iš VZ.LT/REKVIZITAI ir akistabos, tai yra įmonės veiklos procesų, stebėjimas vykdant savo darbinę veiklą. Čia iš tikro, akistaboje parodijuosiu, esančią šios įmonės darbuotojų veiklą, parodysiu jų darbo imitaciją, o neskatinantis veiksnys, darbinei jų veiklai pagerinti yra neaukštas darbo atlygis arba atvirkščiai neproporcingai aukštokas ,kai kurių darbuotojų darbo atlygis. Kiekvienas Uab Ūabas, darbuotojas 2014 metais sugeneravo 85585,85 eurų pajamų, o įmonės veikla yra prekyba....

Darbo užmokesčio fondas --------------------Darbo užmokesčio fondas----------------------Darbo užmokesčio fondas ------------------------------------------------------------------------------------

Administracijai 60proc. yra 57 dirbantieji Mažmeninės parduotuvės 20proc. yra 136 dirbantieji Didmeninė prekyba 20proc. 35 dirbantieji

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

2014 metais išmokėta 2648421 eurų Admin. 1000000 eurų Mažm., o Didmenai 971428 eurų,

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

2013 metai nėra duomenų, 2012 ir 2011 ir 2010 ir 2009 nėra duomenų. Nuo 2008 metų iki 2013 metų įmonės veiklos pelno, nebuvo, nedideli nuostoliai, 2014 metais buvo gautas 600000 eurų pelnas. O iš viso buvo pajamų 2014 metais 17 mln eurų. Pažymėtina jog administracija šioje vietoje, bus suplakta su įmonės logistika bei centrinio sandėlio vadovais. Čia toje vietoje visiems tenkanti paskirai darbo užmokesčio dalis apie 1807 eurų per mėnesį. Bet toji suma paskirstoma tik teoriškai kiek ir kokio uždarbio yra gaunama, yra komercinis dalykas kuris neviešinamas. Teoriškai generalinis direktorius ir pagrindinis akcininkas su alga ir dividendais už 2014 metus, gali pretenduoti į 20 proc. darbo užmokesčio ir kapitalo srautų, tai apie 40 000 eurų menesio pridėtinio kapitalo prieaugio ir darbo užmokesčio. Bet praktikoje šis skaičius gali būti ir mažesnis, nes nežinia. Toliau mažmeninė prekyba, turėdama 1-036 mln. atlyginimo fondą ir 136 darbuotojus, turi tenkančia 1036 eurų menesinio atlyginimo fondo dalį. Tačiau parduotuvės pardavėjams ir sandėlio darbuotojams tenkanti mėnesio atlyginimo fondo dalis sudarys tarp 370 ir 470 eurų,su visa priskaičiuotina komercinės procentinės veiklos suma. Kiek ir ką užsidirba mažmeninės prekybos vadybininkai, projektų vadovai, marketingas, mažmeninių parduotuvių įvairių lygių vadovai yra vėl komercinis dalykas. Vairuotojai priklauso logistikai tik formaliai, o savo darbo užmokesčiu priskirtini mažmeninės parduotuvės pardavėjams ir sandėlio darbuotojams. Kiekvieną kart spaudžiu stipriau ranką dirbantiems sandėlio darbuotojams, tame skyriuje kur lankausi nes nesunku paskaičiuoti, kad tik du esantys sandėlyje darbuotojai, be sandėlininko pagalbos, nepagalbos, jie dirbdami su 180 tonų kiekvieno jų perkrautų, prekių, uždirba vidutiniškai 370eurų. Kada dirba standartiškai 168 valandas per mėnesį, kiekvienai valandai tenka 1 toną sukomplektuotųjų prekių, jų 1 valandai tenka 1 toną sukomplektuotųjų prekių, jų pakrautojų smulkiems klientams, taipogi didmeninės prekybos klientams ir kitiems subjektams. Jie dirbą tą valandą su vieną toną, ir su vidutiniškai 30 kilogramų dėže. Visa tą mėnesio titanišką darbą atlieka faktiškai du žmonės dirbdami, su ateinančiomis ir išeinančiomis prekėmis. Pažymėtina pastebimai pagerėjo prekyba žiemos mėnesiais, ko anksčiau nebuvo tai šiems darbštiems žmonėms sunkus darbo krūvis garantuotas. o atlyginimas toks, kad galima nusišvilpt ant trijų raidžių. Nelogiškai menkas administracijos dėmesys tokiems darbuotojams, atskleidžia ir kitą šios įmonės puslapį. Nemotyvuotai didelės darbo etatų proporcijos įmonės administracijoje. Pažiūrėkime, įmonėje dirba 9 vairuotojai, o logistikoje 8 etatai, importo direktoriai keli. Įmonė siunčiasi prekes iš Europos dar dirba keli žmonės, ir t.t, ir t.t. Darbo užmokesčio fondas su neįskaičiuotinais mokesčiais sudarė 2014 metais 35 proc. nuo visų išlaidų, bet administracijai tenka didžiausias darbo užmokesčio fondas. Naudos analizė rodo jog kąštai administracijai yra per dideli, ir ji yra neapkrauta didesniu darbo našumu. Todėl šalies teritorijoje esančios 8 mažmeninės parduotuvės, sukurdamos pagrindinę parduotų pajamų vertę yra begėdiškai išnaudojamos ,begėdiškos administracijos. Reformuota įmonės administracija, galėtų efektyviai susimažinti, o tas laisvas sumas paskirstyti mažiausiai uždirbantiems. Jeigu būtų akcininkų valia....

                PINIGAI

  

 http://studijos.tv3.lt/siukslynelis/referatas/13879/?page=8

VERSLASNAUJIENOS Ž.Mauricas: mokesčių žirklės karpo darbuotojus (80) Žygimantas Mauricas, "Nordea bank Lietuva" ekonomistas, Žurnalas „Valstybė“ 2012 m. vasario 12 d. 16:31 Antrosios naktinės mokesčių reformos metu dar kartą prisiminta progresinių mokesčių idėja. Pasinaudojusios kilusiu šurmuliu, opozicinės partijos viena po kitos iš stalčių pradėjo traukti jau gerokai apdulkėjusius progresinių mokesčių įstatymo projektus. Žygimantas Mauricas© DELFI (A.Solomino nuotr.) Idėjos šalininkai argumentavo, kad tokių mokesčių įvedimas ne tik leis užlopyti Lietuvos biudžete atsivėrusią 1 mlrd. litų skylę, bet ir sumažins socialinę atskirtį. Priešininkai teigė, kad Lietuvos mokesčių sistema jau ir taip yra progresinė dėl mažas pajamas gaunantiems gyventojams taikomo neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD), tad nėra jokio reikalo kaitalioti dar ir mokesčių tarifų dydį. Be to, buvo nuogąstaujama, kad, padidinus ir taip nemažą darbo jėgos apmokestinimą, dar labiau išaugs vokeliuose mokamų atlyginimų dalis, o aukštesnę kvalifikaciją turintys ir sąžiningai mokesčius mokantys darbuotojai gali nuleisti rankas ar pasirinkti emigranto duoną. Susiję straipsniai: Ž.Mauricas: „vokeliai“ didesnė bėda nei benzino kontrabanda  (285) Ž.Mauricas: protingi prabangos mokesčiai būtų naudingi  (83) Tad ilgainiui šis sprendimas gali net padidinti biudžeto skylę ir dar labiau suskaldyti mūsų visuomenę. Tačiau idėjos šalininkai pirštais rodė į turtingiausias Vakarų Europos valstybes, kuriose jau dešimtmečiais egzistuojanti progresinė mokesčių sistema visai netrukdo toms šalims būti pasaulio ekonomikos lyderėmis. Be to, buvo teigiama, kad būtent į šias šalis laimės ieškoti traukia didžioji emigrantų iš Lietuvos dalis. Prisipažinsiu – nekantriai laukiau šios įdomios ir Lietuvos visuomenei labai svarbios diskusijos atomazgos, „bet senelė užusnūdo ir jos pasaka baigta“. Būtent, pačiame diskusijų įkarštyje progresinių mokesčių idėjos nugulė ramaus žiemos miego į savo stalčius iki kitos, galbūt jau šį pavasarį užklupsiančios naktinės mokesčių reformos. Visai kaip „Kediados“ ar Vilniaus šilumos sąskaitų istorijose, Lietuvos gyventojams pateikta daug klausimų, bet mažai atsakymų. Jei progresinių mokesčių diskusijos buvo rengiamos dėl diskusijų, o ne dėl mokesčių, tada, sprendžiant iš portale delfi.lt esančių komentarų skaičiaus gausos, reikėtų pripažinti, kad visuomenės emocijų kaitinimo funkcija buvo atlikta išties sėkmingai. Tačiau jei vis dėlto paaiškėtų, kad diskusijos iš tiesų buvo dėl mokesčių, reikėtų konstatuoti, kad tai buvo lyg ketvirtos vietos laimėjimas: emocijų daug, bet rezultato mažokai. Taigi, šio straipsnio tikslas – pakylėti progresinių mokesčių diskusijų kokybę jei ne ant pirmo ar antro, tai bent jau ant trečio apdovanojimų pakylos laiptelio ir atsakyti į vieną labai paprastą klausimą: kaip pasikeistų mokesčių našta eiliniam Lietuvos gyventojui, jei šis nuspręstų emigruoti į šalį, turinčią progresinę mokesčių sistemą? Vienas dydis tinka visiems Ieškant atsakymo į pateiktą klausimą, visų pirma reikia išsiaiškinti, kokia mokesčių našta slegia Lietuvos gyventojus. Lietuvos mokesčių sistema pagrįsta principu „vienas dydis tinka visiems“, tad visi darbuotojai, kad ir koks jų atlyginimas būtų, moka vienodą – 15 proc. – gyventojų pajamų mokesčio tarifą, kuris yra vienas mažiausių visoje Europos Sąjungoje. Dažnai tai sudaro klaidingą iliuziją, kad Lietuvos mokesčių sistema nesudėtinga, o gyventojus slegianti mokesčių našta santykinai nedidelė. Tačiau Merfio dėsniai sufleruoja, kad jei kas nors atrodo per daug gerai, kad būtų tiesa, dažniausiai taip ir yra. Iš tiesų, Lietuvoje dirbantis gyventojas, be gyventojų pajamų mokesčio, papildomai dar turi sumokėti 6 proc. sveikatos draudimo ir 3 proc. socialinio draudimo mokestį. Tačiau ir tai dar ne viskas. Darbdavys papildomai dar turi sumokėti 30,98 proc. siekiantį socialinio draudimo mokestį ir 0,01 proc. įmoką į Garantinį fondą. Tad bendra mokesčių suma išauga iki 55 procentų. Šioje vietoje norėčiau pabrėžti, kad beveik nėra skirtumo, kas moka mokesčius, darbdavys ar darbuotojas, nes tiek „darbuotojo“, tiek „darbdavio“ mokesčiai mokami iš to paties įmonės darbo užmokesčio fondo. Mokesčių naštos padalijimas darbuotojui ir darbdaviui, matyt, naudojamas dėl to, kad darbuotojai nematytų viso savo sumokamų mokesčių masto ir jų neištiktų širdies smūgis. Tad 4 000 litų atlyginimą „ant popieriaus“ Lietuvoje gaunantis darbuotojas sumoka 2 200 litų mokesčių, o į rankas gauna 3 000 litų. Nesunku apskaičiuoti, kad, norint „į rankas“ gauti 3 litus, reikia uždirbti 5 litus, nes 2 litus teks atiduoti mokesčių inspektoriui. Taigi, 42 proc. uždirbtų pinigų turi būti skiriama mokesčiams sumokė

Padienės ir suminės darbo laiko apskaitos grafikų palyginimasti – tai ir yra tikroji mokesčių našta Lietuvoje. Klaidingai manoma, kad Lietuvos mokesčių sistema nėra progresyvi. Iš tiesų, dėl taikomo NPD mokesčių našta tolygiai auga didėjant gyventojo pajamoms, tai yra tampa progresinė. Vis dėlto Lietuvos mokesčių progresyvumas nėra didelis dėl santykinai mažo NPD. Be to, jis taikomas tik gyventojų pajamų mokesčiui, o sveikatos ir socialinio draudimo mokesčių, sudarančių didžiąją dalį visos mokesčių naštos, tarifai nepriklauso nuo gaunamų pajamų dydžio. Pavyzdžiui, pritaikius NPD, minimalų darbo užmokestį gaunantis gyventojas vietoj 440 litų sumoka tik 370 litų mokesčių, o atlyginimas į rankas atitinkamai padidėja nuo 610 iki 680 litų. Taigi, minimalų atlygį gaunančio darbuotojo mokesčių našta Lietuvoje yra 35 proc., tai yra 7 proc. mažesnė negu daugiausia uždirbančio darbuotojo. Kiek Europoje yra progresyvumo? Kitas žingsnis – išsiaiškinti, kokia mokesčių našta slegia darbuotojus kitose išsivysčiusiose šalyse. Visos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančios šalys turi progresinę mokesčių sistemą, tačiau progresyvumo mastas nevienodas. Labai dideliu mokesčių progresyvumu išsiskiria lietuvių ypač pamėgta Airija: 2,5 karto mažesnį nei vidutinis darbo užmokestį gaunančio darbuotojo mokesčių našta siekia vos 10 proc., o 2,5 karto didesnį atlygį – net 45 proc., tad progresyvumo mastas siekia net 35 procentus. Šiuo metu tikru emigrantų rojumi tapusioje Australijoje progresyvumo mastas taip pat didelis ir kinta atitinkamai nuo 13 iki 36 procentų. Kitoje barikadų pusėje yra Vokietija, kurioje mokesčių našta palaipsniui didėja nuo 38 iki 49 proc., tačiau dėl taikomų socialinio draudimo mokesčių lubų uždirbantiesiems daugiau negu 5 500 eurų mokesčių sistema tampa ne progresinė, o regresinė. Pavyzdžiui, 10 tūkst. eurų atlygį gaunančio Vokietijos darbuotojo mokesčių našta 3 proc. mažesnė negu gaunančiojo 5 500 eurų. Socialinio draudimo mokesčių lubos taikomos ir, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Austrijoje, Olandijoje, Kanadoje, tad šių šalių mokesčių sistemos progresyvumas dažnai nebūna itin didelis, o sparčiai progresuojantys gyventojų pajamų mokesčių tarifai viso labo atlieka reklaminę visuomenės solidarumo funkciją. Vis dėlto, net ir atsižvelgiant į šių šalių taikomas socialinio draudimo lubas, reikia pripažinti, kad Lietuva – viena iš „plokščiausią“ mokesčių sistemą turinčių šalių. Įdėti pirmą lentelę Deja, Lietuva taip pat yra ir viena iš didžiausią darbo jėgos mokesčių naštą turinčių valstybių. Išties, vidutinį atlygį gaunančio darbuotojo mokesčių našta Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) šalyse 2010 m. buvo 34,9 proc. – gerokai mažesnė negu Lietuvoje (41 proc.). Įdomu tai, kad Lietuvoje vidutinį atlyginimą gaunančio darbuotojo mokesčių našta didesnė ne tik negu Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, JAV, Australijoje ar Olandijoje, bet ir ir dideliais mokesčiais garsėjančiose Norvegijoje bei Danijoje. Pavyzdžiui, daną didesnė mokesčių našta negu lietuvį prispaudžia tik tuomet, kai jo mėnesinis atlygis viršija 20 000 litų. Jei gyventojas augina du vaikus, ši riba išauga iki 38 000 litų. Beje, Danijoje nėra skirstymo į darbdavio ir darbuotojo mokamus mokesčius, tad beveik visus mokesčius oficialiai moka darbuotojas. Būtent dėl šios priežasties sklinda legendos apie neva itin didelę „paprastą“ Danijos pilietį užgulusią mokesčių naštą, nors iš tiesų ji gerokai mažesnė ne tik už Europos rekordininkių Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos, bet ir už Lietuvos. Taigi, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis šalimis, Lietuvos mokesčių sistemos progresyvumas yra nedidelis, o mokesčių našta – gana reikšminga. Tad, diskutuojant apie mokesčių sistemos progresyvumo didinimą Lietuvoje, dėmesys visų pirma turėtų būti nukreiptas ne į mokesčių naštos didinimą daug uždirbantiems, o į naštos palengvinimą mažai uždirbantiems gyventojams. Viena ranka atima, kita duoda Lyginant Lietuvos ir kitų šalių mokesčių naštos duomenis, į akis krinta itin didelis mažas pajamas gaunančių darbuotojų apmokestinimas Lietuvoje. Gaudamas minimalų – 680 litų – atlygį „į rankas“, darbuotojas turi sumokėti 370 litų mokesčių, tad visos darbo vietos kaina išauga iki 1 050 litų. Tokia mokesčių politika gali būti itin žalinga ekonomikai, nes didelės mokesčių žirklės trukdo darbuotojui ir darbdaviui surasti vienas kitą. Tarkim, gyventojas ieško darbo, tačiau sutiktų įsidarbinti tik tuo atveju, jei atlygis būtų didesnis bent jau už skurdo ribą, kuri 2010 m. siekė 701 litą. O darbdavys ieško darbuotojo, kuris užsiimtų 1 000 litų pridėtinę vertę per mėnesį sukuriančia veikla, tad jis nenori ir negali mokėti daugiau negu 1 000 litų. Akivaizdu, kad, esant dabartinei mokesčių sistemai, darbuotojas ir darbdavys niekada neras vienas kito: darbuotojas nenorės dirbti už 680 litų ir mieliau bandys prasimanyti pinigų „kitais būdais“ arba nuspręs ieškoti laimės svetur, o darbdavys nenorės priimti nuostolius įmonei nešančio darbuotojo, tad arba bandys darbuotoją paslėpti „šešėlyje“, arba apskritai atsisakys veiklos. Rezultatas akivaizdus: didėjantis nedarbas, mažesnės biudžeto pajamos ir lėtesnis ekonomikos augimas. Be to, bedarbiai niekur neprapuola ir neužmiega žiemos miegu, tad visi mokesčių mokėtojai darbo netekusiems gyventojams turi mokėti socialines pašalpas. Ironiška, kad būtent mažesnį negu vidutinis darbo užmokestį gaunantys gyventojai ir suneša didžiąją dalį šioms pašalpoms reikalingų lėšų. Taip mokesčių sistema Lietuvoje padeda formuotis išlaikytinių visuomenei: viena ranka atima daugiau negu trečdalį minimalų atlygį gaunančio gyventojo pajamų (kurios yra žemiau skurdo ribos), o kita ranka dosniai dalija mokesčių lengvatas šildymui (kuriomis naudojasi ir labai dideles pajamas gaunantys gyventojai) bei galybę pašalpų (taip tarsi skatina gyventojus nedirbti). Taigi, mažas pajamas gaunančių darbuotojų mokesčių naštos sumažinimas būtų ir socialiai teisingas, ir ekonomiškai naudingas. Be to, jis nesukeltų didesnių problemų valstybės biudžetui, nes darbo jėgos mokesčių praradimai ilgainiui sugrįžtų kaip augantys vartojimo mokesčiai ir mažėjančios socialinės bei nedarbo pašalpos. Vaikai – ateities mokesčių mokėtojai Kitas į akis krintantis Lietuvos mokesčių sistemos ypatumas – labai mažas dėmesys vaikus auginančioms šeimoms. Šiuo metu vienintelė mokesčių lengvata yra 100 litų didesnis NPD už pirmą, ir 200 litų – už antrą ir paskesnį vaiką. Taigi, du vaikus auginančios, vidutines pajamas gaunančios šeimos mokesčių našta sumažėja nuo 41 iki 39 proc., o Airijoje ir Australijoje – visais 14 procentų. Be to, mažas pajamas gaunantys dirbantys tėvai daugelyje šalių moka neigiamus mokesčius, tai yra valstybė jiems sumoka, kad jie liktų darbo rinkoje. Žinoma, yra šalių, kurios nesuteikia jokių mokesčių lengvatų vaikus auginančioms šeimoms. Tokią strategiją taiko Pietų Korėja, tačiau tai galima suprasti – juk vos pusantro karto už Lietuvą didesnėje teritorijoje gyvena kone 50 mln. žmonių. O kodėl Lietuva taiko tokias menkas mokesčių lengvatas vaikus auginančioms šeimoms, paaiškinti kiek sunkiau. Juk mažos lengvatos ne tik nedidina gimstamumo, bet ir neskatina vaikus auginančių tėvų grįžti į darbo rinką, nes dėl didelės mokesčių naštos finansiškai gali labiau apsimokėti nedirbti nei dirbti ir samdyti auklę. Rezultatas: mažesnis dirbančių asmenų skaičius ir mažesnis gimstamumas, tad mažesnis ir ekonomikos augimas. Be to, nereikia pamiršti, kad vaikai bus mūsų pensijų mokėtojai. Įdėti antrą lentelę Su ekonomika nedraugaujantys mokesčiai Europos Komisijos užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad su ekonomika labiausiai draugauja turto, ypač žemės, mokesčiai, po jų rikiuojasi vartojimo, darbo jėgos ir įmonių pelno mokesčiai. Taip pat pabrėžiama, kad, esant itin mažam įmonių pelno mokesčiui, didžiausią žalą ekonomikai daro būtent darbo jėgos apmokestinimas. Taip yra todėl, kad, esant mažiems pelno ir dideliems darbo jėgos mokesčiams, gyventojai yra linkę pernelyg daug investuoti į finansinį kapitalą ir per mažai – į žmogiškąjį. Darbo jėgos mokesčių svarba dar labiau išauga, jei šalyje labai maži turto mokesčiai – tokiu atveju investicijoms į žmogiškąjį kapitalą konkurenciją sudaro ir investicijos į nekilnojamąjį bei kitokį turtą. Taigi, Lietuvos atveju galima daryti prielaidą, kad būtent darbo jėgos mokesčių kėlimas padarytų didžiausią žalą ilgalaikiam šalies ekonomikos augimui. Mokesčių karus puikiai iliustruoja Vokietijos ir Šveicarijos pasienyje vykstanti gyventojų migracija. Dėl dvigubai mažesnės mokesčių naštos 10 000 eurų uždirbantis darbuotojas Šveicarijoje į namus parsineša 7 500 eurų, o Vokietijoje – vos 5 000. Taigi, darbuotojai mieliau renkasi dirbti Šveicarijoje, o įmonėms ten didesnis darbuotojų pasirinkimas. Dėl to vokiečiai masiškai važiuoja dirbti į Šveicariją, o šveicarai važiuoja apsipirkti į Vokietiją. Rezultatas: Šveicarija turi kone visų didžiausių Europos korporacijų atstovybes ir begalę tyrimo centrų, kuriuose dirba kvalifikuoti ir aukštą pridėtinę vertę kuriantys specialistai, o Vokietija pasienyje turi daug prekybos centrų ir alkoholio parduotuvių. Lygiai tokia pati kova vyksta ir pasaulinėje rinkoje. Labai mažus mokesčius turinti Airija – kita vykstančios mokesčių kovos nugalėtoja. P

Padienės ir suminės darbo laiko apskaitos grafikų palyginimasrogreso ar emigracijos mokestis? Deja, kartkartėmis iš stalčiaus ištraukiami progresinių mokesčių įstatymo projektai akcentuoja didesnes pajamas gaunančių darbuotojų apmokestinimo didinimą, tačiau neretai pamiršta būtent mažiausias pajamas gaunančių gyventojų dalią. Pagal šiuo metu pateiktus projektus siūloma didinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą nuo dabar esamų 15 proc. iki siūlomų 33 ar 35 procentų. Tokiu atveju Lietuva turėtų vieną didžiausių pasaulyje darbo jėgos mokesčių naštų. Pavyzdžiui, 10 000 litų „ant popieriaus“ uždirbančio darbuotojo mokesčių našta išaugtų nuo esamų 42 iki 50 proc., jei pagal pirmąjį projektą pajamos, viršijančios 4 000 litų per mėnesį, būtų apmokestintos 33 proc. tarifu. Įgyvendinus kitą progresinių mokesčių projektą, kuriuo siūloma pajamų dalį iki 1 250 litų apmokestinti 5 proc. tarifu, nuo 1 200 iki 8 000 litų – 20 proc. tarifu, o viršijančią 8 000 litų – 35 proc. tarifu, mokesčių našta padidėtų iki 49 procentų. Taigi, abiem atvejais Lietuvos gyventojas, nusprendęs emigruoti į bet kurią kitą šalį, sumažintų savo mokesčių naštą. Lietuvoje jis „į rankas“ gautų viso labo 6 500 litų, o, pavyzdžiui, Airijoje dėl mažesnių mokesčių – 8 100 litų. Jei gyventojas augintų du vaikus, Airijoje gautų visus 10 000 litų, o Australijoje – net 11 000 litų, nes australai papildomai remia „mažas“ pajamas gaunančias šeimas. Taigi, rezultatas būtų akivaizdus: po tokio veiksmo iš Lietuvos paspartėtų Vokietijos ir Šveicarijos sienos pavyzdžio migracija. Deja, tokiu atveju mes atliktume ne Šveicarijos, o Vokietijos vaidmenį. Įdėti trečią lentelę Taigi, ilgainiui išaugę darbo jėgos mokesčiai ne tik darytų žalą ilgalaikei Lietuvos ekonomikos raidai dėl sumažėjusių paskatų investuoti į žmogiškąjį kapitalą, bet ir paspartintų protų nutekėjimą iš Lietuvos. Be to, didesnis apmokestinimas nebūtinai sumažintų socialinę atskirtį, nes didesnes pajamas gaunantys gyventojai nebūtinai yra turtingesni, tarkim, turintys daug nekilnojamojo turto. Todėl didesnis darbo užmokesčio apmokestinimas netiesiogiai trukdytų neturtingiems, bet didelę pridėtinę vertę kurti gebantiems gyventojams pasivyti turtuolius. Paradoksalu, nes toks mokesčių progresyvumas gali ne tik nesumažinti, bet dar labiau padidinti socialinę atskirtį. Lietuvai būtų tikslingiausia didinti mokesčių progresyvumą mažinant mažiausias pajamas gaunančių gyventojų mokesčių naštą, o biudžete atsiradusią skylę, žvelgiant iš ekonominio efektyvumo prizmės, geriausia būtų užlopyti didinant turto ir vartojimo mokesčius. Bet prieš tai reikėtų panaikinti tiek ekonomiškai, tiek socialiai neefektyvias vartojimo mokesčių lengvatas, pavyzdžiui, šildymo, bei išimtis, tarkim, Gariūnų. Be to, nepamiršti ir abejotinos naudos mokesčių lengvatų, pavyzdžiui, socialinio draudimo įmokų lubų, individualia veikla užsiimantiems gyventojams. 

http://www.themebeta.com/chrome/theme/155384

Galutinis žingsnis žengtas: nuo liepos keičiasi dirbančiųjų sąlygos (499) Eglė Samoškaitė Politikos aktualijų žurnalistė 2017 m. birželio 6 d. 12:17 Parašyti autoriui Seimas antradienį priėmė Darbo kodekso pataisas ir nuo liepos mėnesio tūkstančių dirbančiųjų darbo sąlygos bus reguliuojamos kitaip: darbuotojus taps lengviau atleisti, daliai jų keliomis dienomis sutrumpės atostogos, bus galima sudaryti terminuotas sutartis neterminuotam darbui ir dirbti daugiau viršvalandžių. Ramūnas Karbauskis, Jurgita Petrauskienė, Saulius Skvernelis Ramūnas Karbauskis, Jurgita Petrauskienė, Saulius Skvernelis © DELFI / Andrius Ufartas Už pataisas balsavo 84 Seimo nariai, prieš buvo 10 parlamentarų ir dar 29 politikai susilaikė. Pažymėtina, kad antradienį Seime svarstomos Darbo kodekso pataisymai. Pats naujas Darbo kodeksas šiaip ar taip įsigalioja nuo liepos. „Ronaldas Reaganas yra kažkada pasakęs, kad geriausia socialinės paramos programa yra darbas. Darbą, darbo vietas kuria investuotojai, niekur negirdėjau jokių kalbų, kiek tai leis sukurti naujų darbo vietų", - apgailestavo konservatorius Andrius Kubilius, kuris labai rėmė naują Darbo kodeksą be pataisų, kurį prezidentė buvo pavadinusi socialiai nejautriu ir nesubalansuotu. Susiję straipsniai: Seimas atmetė komiteto pasiūlymą dėl terminuotų darbo sutarčių (1) T. Tomilinas: balsuodami už šį kodeksą suteikiame milžinišką pasitikėjimo kreditą darbdaviams (64) Tuo tarpu Mišrios grupės narė Aušra Maldeikienė pasiūlė neprimesti savo ideologinių nuostatų kaip savaime teisingų tiesų, nes su ekonomine logika jos neturi nieko bendra. „Ponas R. Reaganas nėra labai žymus ekonomistas. Antra vertus niekas neįrodė, kad merkantilistinė idėja, jog viską kuria investuotojai turi kokį nors pamatą. Adamas Smithas dar 1776 m. „Tautų turte“ ją paneigė“, - sako A. Maldeikienė. Nebeapmokestins bedarbio išmokų Kartu su Darbo kodekso pakeitimais didinamos ir nedarbo socialinio draudimo išmokos, kurios bus mokamos 9 mėnesius, o maksimali išmoka sieks 75 proc. vidutinio mėnesio atlyginimo. Šiuo metu tai būtų apie 612 eurų, bet tai maksimali išmoka, kurią gaus tik aukštą atlyginimą gavę žmonės. Seimas atsisakė planų apmokestinti nedarbo išmokas 15 proc. gyventojų pajamų mokesčiu (GPM). Anksčiau tokių planų būta. Ar keisis darbo sutartys? Nuo liepos įsigaliojus naujam Darbo kodeksui darbo sutarčių keisti nėra privaloma. Jeigu darbdavys vis tik siūlytų keisti darbo sutartį, darbuotojas turi teisę atsisakyti, tačiau dėl to gali būti atleistas, bet būtinai su įspėjimo laikotarpiu ir išeitinėmis kompensacijomis. Profsąjungų advokatas Nerijus Kasiliauskas primena, kad pagal naują Darbo kodeksą darbuotojo atsisakymas dirbti pasiūlytomis pakeistomis sąlygomis gali būti priežastis darbuotojo atleidimui darbdavio valia, įspėjus prieš nustatytą terminą ir išmokėjus 2 savaičių arba 2 mėnesių išeitinę išmoką. „Darbo kodekse yra atskiras straipsnis „Darbo sąlygų keitimas darbdavio iniciatyva": jei darbdavys pasiūlo, o darbuotojas nesutinka, tai labai aiškiai nurodyta, jog tai gali būti darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės pagrindas: darbuotojas gali būti įspėjamas, jam išmokama išeitinė ir jis atleidžiamas", - sakė N. Kasiliauskas. Darbo kodeksą priėmė dar senoji socialdemokratų valdžia, tačiau prezidentė Dalia Grybauskaitė praėjusį kartą vetavo Darbo kodeksą, nes jis stokojo socialinio jautrumo ir buvo nepalankus darbuotojams. Tuometiniai valdantieji atmetė D. Grybauskaitės veto su pasiūlymais, bet pralaimėjo rinkimus. Prezidentūros atstovai DELFI informavo, kad sprendimas dėl antradienį Seimo priimto Darbo kodekso pasirašymo bus priimtas per 10 dienų, kai dokumentas pasieks Prezidentūrą. Darbo kodeksą kritikavusi ir vetuoti prašiusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga atidėjo Darbo kodekso įsigaliojimą ir taisė kai kurias nuostatas. Dalis nuostatų buvo pataisyta pagal tai, kaip susitarta Trišalėje taryboje, kurią sudaro darbuotojų, darbdavių ir Vyriausybės atstovai. Tačiau valdančiųjų kritikai teigia, kad pataisymai kosmetiniai, be to, liko keletas pataisų, ties kuriomis lūžo kalavijai. Paskutinės pataisos priimtos be Trišalės tarybos sutarimo Paskutinės Darbo kodekso pataisos buvo priimtos be Trišalės tarybos sutarimo, nors anksčiau Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis bei premjeras Saulius Skvernelis buvo sakę, kad pakeitimai gali būt daromi tik su darbdavių ir darbuotojų atstovų pritarimu. PATAISŲ ESMĖ: 1. Išplečiama apsauga darbo ginčo dalyviams. Darbuotojai norėjo, kad darbo ginčo metu, apsauga nuo atleidimo būtų taikoma ne tik profesinės sąjungos vadovui ar darbo tarybos pirmininkui, bet ir visai darbo tarybai arba profsąjungos valdymo organo nariams. Darbdaviai iš pradžių su tokia nuostata nesutiko, Trišalėje taryboje fiksuotos atskirosios nuomonės. Galiausiai, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai registravo pataisą be Trišalės tarybos pritarimo, kuria apsauga nuo atleidimo išplečiama. Pagal ją, per 10 darbo dienų nuo Darbo kodekso įsigaliojimo profesinės sąjungos raštu pateikia valdymo organų narių, kuriems taikomos šios dalies garantijos, sąrašus darbdaviui, o naujai įsteigtos – ne vėliau kaip per 10 dienų nuo įsteigimo dienos. Seimas pataisai pritarė. 2. Draudžiami veiksmai streiko metu. Naujame Darbo kodekse yra nustatyta, kad 25 proc. profesinės sąjungos narių gali paskelbti streiką, streiko metu streikuojantys darbuotojai negauna darbo užmokesčio. Dėl to yra sutarta. Bet darbuotojai siekė, kad streiko metu darbdavys negalėtų priimti vienašališko sprendimo nutraukti įmonės ar padalinio veiklos, trukdyti darbuotojams ateiti į darbo vietas, sudaryti kitas sąlygas stabdyti įmonės ar padalinio veiklą. Darbdavys taip pat streiko metu negalėtų į streikuojančiųjų vietas priimti naujų darbuotojų, išskyrus tuos atvejus, jei paskelbiamas lokautas. Lokautas yra laikinas streikuojančių darbuotojų darbo sutarčių vykdymo sustabdymas. Taip elgtis galima, tik po 7 kalendorinių dienų nuo streiko pradžios. Darbdaviai šios nuostatos nenorėjo, Trišalėje taryboje fiksuotos atskirosios nuomonės, bet valdančioji Valstiečių ir žaliųjų sąjunga nusileido ir pritarė konservatoriaus Rimanto Dagio pataisai. 3. Kompensacija už nekonkuravimą. Praėjusiame Seimo posėdyje buvo pritarta pataisai, jog specifinių žinių turintiems darbuotojams turi būti mokama 40 proc. kompensacija už tai, kad darbo santykių metu darbdavys sudaro su juo nekonkuravimo susitarimą ir draudžia dirbti kitam darbdaviui arba vykdyti savarankišką komercinę veiklą. Trišalėje taryboje dėl to fiksuotos atskirosios nuomonės, bet Seime pataisai pritarta. Naujas ir senas Darbo kodeksai: kas keičiasi - ATOSTOGOS: naujame Darbo kodekse nustatyta, kad kasmetinės minimalios atostogos – 20 darbo dienų, iš kurių 10 išnaudojama nepertraukiamai (jei dirbama penkias dienas per savaitę). Jei dirbama šešias dienas per savaitę, minimalių atostogų trukmė turi siekti 24 darbo dienas. Iki 2017 m. liepos 1 dienos sukauptos atostogos bus perskaičiuojamos. Pavyzdžiui, jei sukaupta 20 kalendorinių dienų, jos perskaičiuojamos taip: 20 x 5 : 7 = 14,28. Sename kodekse kasmetinės minimalios atostogos siekė 28 kalendorines dienas, iš kurių 14 išnaudojama nepertraukiamai. Taigi tiems darbuotojams, kurie galėjo išnaudoti likusias 14 dienų po vieną, atostogos trumpėja 4 dienomis. - ATLEIDIMAS: naujame Darbo kodekse nustatyta, jog kai darbuotojas atleidžiamas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, jis įspėjamas prieš 1 mėnesį, jei dirbta ilgiau nei metus, arba prieš 2 savaites, jeigu dirbta trumpiau nei metus. Įspėjimo terminai dvigubinami - auginant vaiką iki 14 metų arba jei iki pensijos liko mažiau nei 5 metai, trigubinami - neįgaliems darbuotojams arba jei iki pensijos liko mažiau kaip 2 metai. Taigi ilgiausias įspėjimo terminas gali būti 3 mėnesiai. Sename kodekse įspėjimo terminai siekia 2-4 mėnesius. - IŠEITINĖS KOMPENSACIJOS: naujame Darbo kodekse nustatyta, kad darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamam darbuotojui išmokama 2 savaičių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, jei dirbta trumpiau nei metus, ir 2 mėnesių išmoka, jei dirbta ilgiau nei metus. Dar ketinama įkurti Ilgalaikio darbo išmokų fondą, iš kurio priklausytų tokios išmokos už stažą, jei per 3 mėnesius nesudaroma nauja sutartis: 1 vidutinis atlyginimas - atidirbus 5-10 metų; 2 vidutiniai atlyginimai - atidirbus 10-20 metų; 3 vidutiniai atlyginimai - atidirbus daugiau nei 20 metų.  Sename kodekse išeitinės išmokos siekė 1-6 mėnesių vidutinį atlyginimą, priklausomai nuo stažo. - GREITASIS ATLEIDIMAS: naujame Darbo kodekse atsiranda naujas atleidimo pagrindas, vadinamas darbdavio valia. Jis reiškia, kad darbdavys darbuotoją apie atleidimą įspėją prieš 3 dienas ir išmoka 6 mėnesių išeitinę kompensaciją. Sename kodekse tokio atleidimo pagrindo nėra. - VIRŠVALANDŽIAI: naujame Darbo kodekse nustatyta, kad su viršvalandžiais vidutiniškai per savaitę gali būti dirbama ne ilgiau nei 48 valandas, dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą – 52 valandas per savaitę, o maksimalusis darbo laikas su viršvalandžiais ir papildomu darbu negali viršyti 60 valandų pr savaitę. Žodis „vidutiniškai“ šiuo atveju reiškia, kad valandos dalinamos per apskaitos laikotarpį, todėl vieną savaitę gali tekti dirbti daugiau, kitą mažiau. Profsąjungų advokatas Nerijus Kasiliauskas teigia, kad taip išvengiama brangesnio apmokėjimo už viršvalandžius. Darbuotojo viršvalandinis darbas negali viršyti 180 valandų, nors kolektyvinėje sutartyje galima susitarti dėl daugiau viršvalandžių. Sename kodekse numatyta, kad maksimalus darbo laikas per septynias dienas su viršvalandžiais negali viršyti 48 valandų. Darbuotojo viršvalandinis darbas per metus negali viršyti 120 valandų. - TERMINUOTOS SUTARTYS: naujame Darbo kodekse nustatyta, kad maksimalus terminas vienai terminuotai sutarčiai – 2 metai, o kai su darbuotoju sudaroma terminuota sutartis skirtingoms funkcijoms atlikti, tuomet maksimalus terminas – 5 metai. Terminuotų sutarčių įmonėje negali būti daugiau nei 20 proc., tačiau jas galima sudaryti nuolatinio pobūdžio darbams. Sename kodekse irgi numatyta, kad terminuota sutartis negali tęstis ilgiau nei 5 metai, bet neleidžiama sudaryti terminuotos sutarties, jei darbas nuolatinio pobūdžio. - NĖŠTUKIŲ ATLEIDIMAS: naujame Darbo kodekse įtvirtinta, kad nėščia darbuotoja jos nėštumo laiku iki kūdikiui sukaks 4 mėnesiai negali būti įspėta apie atleidimą ir su ja negalima nutraukti darbo sutarties, nebent darbdavys ir nėštukė dėl to susitarė, jos pačios iniciatyva, nesant šalių valios arba kai baigiasi terminuota sutartis. Sename kodekse nutraukti darbo sutartį su nėščiąja neįmanoma nuo darbdavio informavimo apie nėštumą iki laiko, kai praeina vienas mėnuo po moters nėštumo ir gimdymo atostogų. Su darbuotoj

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/galutinis-zingsnis-zengtas-nuo-liepos-keiciasi-dirbanciuju-salygos.d?id=74855008

file:///C:/Users/modeirmode/Desktop/CV-ESP-Europass-20170605-Mosteika-EN.pdf

KURIANTIEMS VERSLĄ - 2014 12 01

Steigiame įmonę: ką svarbu žinoti?

Andrius Iškauskas

Turite įkvepiančią ir gerai apgalvotą verslo idėją, sukaupėte reikiamą finansinę paramą ir subūrėte bendraminčių komandą, tačiau net nenorite pagalvoti apie biurokratinius labirintus, kuriuos teks įveikti steigiant savo įmonę. Apie tai, kaip juose nepaklysti ir įmonę įsteigti vos per kelias dienas, pasakoja patyrę specialistai.

Įmonė – vos per keturias dienas

Pasak Daivos Čibirienės, buhalterinės apskaitos ir audito paslaugas bei konsultacijas mokesčių klausimais teikiančios MB „Sostinės auditoriai“ vadovės, trumpiausias laikas, per kurį įsteigiama įmonė, – keturios darbo dienos.

„Įmonę įregistruoti galima dviem būdais: internetu arba steigimo dokumentus tvirtinant notarų biure. Steigti įmonę internetu yra greičiau ir pigiau, tereikia verslininko elektroninio parašo. Visgi bendraudami su notaru iš jo papildomai galite gauti teisinių patarimų, kas labai naudinga pirmą kartą pradedantiems savo verslą“, – sako D. Čibirienė.

Advokato Andriaus Iškausko, advokatų kontoros „AAA Law“ partnerio, teigimu, įmonės steigimas užtruks tuo atveju, jei ją steigs daugiau negu vienas asmuo, nes kelių asmenų veiksmus suderinti užtrunka ilgiau. Be to, įmonę steigiant padedant notarui, daug kas priklausys ir nuo to, kaip greitai jis patvirtins pateiktus įmonės dokumentus.

Šeši žingsniai, kuriuos turite atsiminti steigdami įmonę

1. Įmonės pavadinimas. Juridinių asmenų registre rezervuokite įmonės pavadinimą. Svarbiausia – jis turi atitikti pavadinimo sudarymo reikalavimus, to pavadinimo ar jo darinių neturi būti užregistravę kiti juridiniai asmenys, jis turi nebūti klaidinančiai panašus į jau įregistruotus pavadinimus, prekių ir paslaugų ženklus. Jūsų pasirinktam pavadinimui bus suteikta šešis mėnesius galiojanti apsauga.
    
2. Steigimo dokumentai. Privalomi įmonės steigimo dokumentai yra steigimo sutartis, kurioje numatomos įmonės steigimo sąlygos (jei steigia vienas asmuo – reikalingas steigimo aktas), būsimos įmonės įstatai, kuriuose apibrėžiami įmonės veiklos tikslai, valdymo organai, jų kompetencija ir kt., steigiamojo akcininkų susirinkimo protokolas, kuriuo patvirtinami įmonės valdymo organų nariai.
    
3. Registracijos adresas. „Nepamirškite, kad jūsų įmonei kaip ir žmogui reikia stogo virš galvos, tad gaukite patalpų, kuriose registruojama įmonės buveinė, savininko sutikimą suteikti patalpas tokiam tikslui. Jei patalpos yra įkeistos, reikalingas ir kreditoriaus ar kelių kreditorių sutikimas“, – sako „AAA Law“ advokatas.
    
4. Minimalus įstatinis kapitalas. Jeigu steigiate uždarąją akcinę bendrovę (UAB), jums būtina sudaryti minimalų įstatinį kapitalą, kuris šiuo metu yra 10 tūkst. litų (nuo 2015 m. sausio 1 d. – ne mažiau kaip 2,5 tūkst. eurų). Pateikę įmonės steigimo sutartį ir įgaliojimą, jei įgaliojimai nėra suteikti pagal steigimo sutartį, banke atidarykite kaupiamąją sąskaitą, į kurią įmokėsite šią sumą, ir bankas išduos pažymą, kad sudarėte įstatinį kapitalą. „Tais atvejais, kai įstatinis kapitalas yra didesnis, dalis jo gali būti įmokama turtu, atlikus tokio turto vertinimą. Bet kuriuo atveju piniginis kapitalas turi sudaryti ne mažiau kaip ketvirtadalį viso įstatinio kapitalo, ir tai turi būti ne mažiau kaip 10 tūkst. litų“, – sako A. Iškauskas.
    
5. Notaro patvirtinimas. Apsilankykite pas notarą, kuris patvirtins, kad jūsų pateikti dokumentai – steigimo, dokumentai, pažyma dėl pavadinimo rezervacijos, patalpų, kuriose registruojama įmonės buveinė, savininko sutikimas suteikti patalpas ir banko pažyma dėl įstatinio kapitalo sudarymo, kuri nėra būtina steigiant mažąją bendriją (MB), – atitinka įstatymų reikalavimus.
    
6. Įmonės registravimas. Notaro patvirtintus dokumentus pateikite VĮ Registrų centrui, kuri ir užregistruos jūsų įmonę.

Pasak teisininko, tarp jaunų verslininkų populiariausios UAB arba MB teisinės formos. Steigiant jas, yra vienas svarbus skirtumas – registruojant MB, nereikalingas įstatinis kapitalas. „Vis dėlto, jei steigėjai pageidauja, bendrija gali atidaryti kaupiamąją sąskaitą, į kurią jos nariai įmokėtų reikalingas įmokas“, – sako A. Iškauskas.

Tuo tarpu, jei įmonė steigiama internetu, tai, teisės ir audito specialistų teigimu, laiko ir pinigų galima sutaupyti nesilankant pas notarą. Tačiau tai yra įmanoma, jei naudojami pavyzdiniai įmonės steigimo dokumentai, įstatinis kapitalas sumokamas tik pinigais, o ne turtu, o patalpos, kuriose bus registruojama įmonė, nėra areštuotos.

„Be abejo, turite būti rezervavę savo būsimos įmonės pavadinimą, kuris turi atitikti teisės aktų reikalavimus ir lietuvių kalbos taisykles. Galiausiai, jeigu esate įmonės steigėjas ir norite įsteigti savo UAB ar MB internetu, privalote turėti galiojantį elektroninį parašą“, – teigia „AAA Law“ partneris.

Iliustruotasis mokslas: gyvybę gelbsti 3D spausdinti organai

Publikuota: 2016-09-04 17:26 Autorius: Iliustruotasis mokslas
Gydytojai jau išnaudoja 3D spausdintuvą – dabar juo galima spausdinti gyvas ląsteles. Mokslininkams jau pavyko atspausdinti žandikaulį, ausų, odos ir kraujagyslių, tikimasi pagaminti ir daug sudėtingesnių organų. Šiuo užmoju siekiama panaikinti ilgas pacientų, laukiančių donorų organų, eiles.

Mokslininkams jau pavyko atspausdinti žandikaulį, ausų, odos ir kraujagyslių, tikimasi pagaminti ir daug sudėtingesnių organų. „REUTERS“/„Scanpix“ nuotr.
Iš pažiūros sveikas mažylis, vardu Kaiba, sulaukęs šešių savaičių, privertė tėvus gerokai pasijaudinti. Šeimai pietaujant restorane, berniukas staiga nustojo kvėpuoti, stokodamas deguonies jo veidas pamėlo. Ligoninėje gydytojai nustatė, kad dėl neįprastai silpnos vieno iš bronchų (pagrindinio trachėjos atsišakojimo) kremzlės berniuko broncho sienelės neatlaikė spaudimo ir užsivėrė, todėl oras negalėjo patekti į plaučius.Vaiko gydytojui Glennui Greenui iš Mičigano universiteto (JAV) teko pro ligonio bronchą įleisti vamzdelį, užtikrinantį pastovų oro tiekimą į plaučius. Tokia priemonė buvo tinkama tik laikinai. Gydytojas suvokė, kad norint išlaikyti bronchą atvirą reikės panaudoti specialią papildomą detalę. G. Greenas daugmaž įsivaizdavo, kaip tokia detalė turėtų atrodyti, tačiau nežinojo, kur ją gauti. Puiki idėja į galvą jam šovė pažvelgus į kabinete stovintį spausdintuvą.

Kūdikiui grąžintas gyvenimas

Įprastas rašalinis spausdintuvas yra idealus prietaisas bet kokio dydžio ar stiliaus raidėms ir jų kombinacijoms spausdinti, o ką jau kalbėti apie įvairiausių spalvų paveikslėlius. Palyginti su juo, 3D spausdintuvas yra dar pažangesnis, jis gali nukopijuoti kone kiekvieną objektą, vietoje rašalo liedamas plastiką. Pagrindinė pageidaujamo objekto struktūra spausdinama sluoksnis po sluoksnio, taip tiesiogine prasme auginant jį nuo paviršiaus aukštyn. Daugumos atsarginių detalių arba specialių įrenginių gamyba gali būti sudėtinga ir brangi, jeigu jas reikia išlieti, surinkti arba išpjauti. Mokslininkams, besinaudojantiems 3D spausdintuvu, tereikia nufotografuoti norimą objektą keliais skirtingais kampais, kompiuteriu sumodeliuoti 3D vaizdą ir galiausiai spustelti mygtuką „spausdinti“.
G. Greenas, nieko nelaukdamas, ėmėsi įgyvendinti šią idėją, pasitelkdamas kompiuterinę programą sukūrė detalės, galinčios grąžinti berniukui normalų gyvenimą, dizainą. Jo sugalvotas sprendimas buvo trumpas – šiek tiek platesnio nei bronchas skersmens vamzdelis su įpjovimu, leidžiančiu jį praskėsti ir įtvirtinti ant subliūškusios broncho dalies. Vamzdelyje, palaikančiame atvirą bronchą, turėjo būti pragręžta smulkių skylučių, kad vamzdelį būtų galima lengviau prisiūti prie silpnos broncho sienelės. Baigęs kurti detalės dizainą, gydytojas 3D spausdintuvą papildė biologiškai iriu plastiku ir netrukus rankose jau laikė trūkstamą detalę, visiškai parengtą transplantuoti mažajam Kaibai.
3D spausdintuvu sukurta detalė veikė, kaip tikėtasi. Po operacijos prabėgus septynioms dienoms, gydytojai ėmė pratinti berniuką kvėpuoti savarankiškai. Po trijų savaičių jie jau galėjo ištraukti vamzdelį, tiekusį orą tiesiai į ligonio plaučius ir taip palaikiusį jo gyvybę. Nuo to meto berniukas kvėpavo normaliai. Laikui bėgant, papildoma detalė laipsniškai irs, kremzlinė broncho sienelė atsinaujins ir po trejų metų sugebės funkcionuoti be pagalbinių priemonių.

Išgelbėti tūkstančius gyvybių

Kai kurie gydytojai pažengė dar toliau bandydami patobulinti 3D spausdintuvą taip, kad juo, be „negyvų“ papildomų detalių, būtų įmanoma spausdinti ir gyvas kopijas, galinčias atlikti tikro organo darbą. Tuo siekiama, kad ligoninėse pacientams nereikėtų ilgose eilėse laukti donorų organų. Europos Sąjungoje ir JAV laiku nesulaukę organų kasmet miršta apie 14 tūkstančių žmonių. Jeigu organų spausdinimas 3D pasiteisins, bus galima išgelbėti daugybę gyvybių.Organai gali būti spausdinami įvairiais būdais, tačiau pagrindiniai yra du. Mokslininkai gali atspausdinti arba organo šabloną, arba patį organą. Pirmuoju būdu 3D spausdintuvas iš biologiškai irių medžiagų atspausdina organo šabloną, į kurį mokslininkai vėliau perkelia gyvas ląsteles. Šioms augant ir įsitvirtinant, šablonas laipsniškai ?ra, kol galiausiai lieka tik gyva organo kopija. Ši technika tinkamiausia organams, kuriuose vyrauja vienas ląstelių tipas, pavyzdžiui, nosiai ar ausims, sudarytoms daugiausia iš kremzlinio audinio ląstelių.
Keli mokslininkai panaudojo spausdintuvą gaminti vamzdelių formoms, turinčioms vidinį ir išorinį paviršius. Mokslininkai tikisi padengti juos skirtingo tipo ląstelėmis, kurios vėliau, formai suirus, susijungtų. Taip bent jau teoriškai būtų galima sukurti žarnyno audinius, kurių vidinę pusę sudaro gleivinės ląstelės, o kitą – raumenų ląstelės. Kol kas nei vienam mokslininkui to padaryti dar nepavyko.
Taikant antrą metodą, šablonas, ant kurio įsitvirtintų ląstelės, nereikalingas. Organas spausdinamas tiesiogiai, vietoje rašalo liejant gyvas ląsteles. 3D spausdintuvas gali būti pripildytas skirtingo tipo ląstelių taip pat, kaip ir paprastas spausdintuvas turi kelias skirtingų spalvų rašalo kasetes.
Viena iš kasečių dažniausiai pripildyta lipnaus gelio, palaikančio ryšį tarp ląstelių ir užpildančio tuščias erdves, pavyzdžiui, kraujagyslių ertmes. 3D spausdintuvas surikiuoja gelį ir skirtingo tipo ląsteles įmantriais raštais ir sluoksniais. Geliui laipsniškai nykstant lieka 3D organas.
Ši technika teikia daug vilčių, bet dar nėra visiškai ištobulinta. Iki šiol ji taikyta keliems organams, tokiems kaip oda arba kraujagyslės, gaminti.
Glazgo universiteto (Škotija) chemikas Leroy Croninas turi kitokių ambicingų 3D spausdintuvų išnaudojimo užmojų. Jis tikisi, kad šie prietaisai artimoje ateityje sukels revoliuciją pacientų aptarnavimo srityje. 2012 m. jis pademonstravo, kaip savo namuose galima atsispausdinti reikalingų vaistų, taigi farmacijos pramonė gali būti palikta užribyje.

Išrašęs receptą, gydytojas galėtų pacientui kartu įteikti kompiuterinę rinkmeną su vaisto formule ir jo sintezės iš paprastų cheminių medžiagų eigą. Rinkmenoje taip pat būtų nurodyta prietaiso, kurio reikia cheminėms reakcijoms atlikti, struktūra.

• 3D spausdintuvu – ir lėktuvų korpusai
• 5 technologijos, kurios pakeis mediciną
• „Audi“ pagamino metalinį automobilį 3D spausdintuvu

Sudėjus visus komponentus į asmeninį 3D spausdintuvą, pacientui reikėtų tik spustelti starto mygtuką ir stebėti, kaip susirenka jo „miniatiūrinė laboratorija“, sudaryta iš nedidelių talpyklių, pripildytų būtinų reagentų, ir kanalų, kuriais tie reagentai juda ir yra maišomi, iki patenkant į reakcijos kamerą.
Per kitą etapą spausdintuvo kasetėse esantis plastikas pakeičiamas paprastais cheminiais reagentais ir spausdintuvas paskirsto reikalingas medžiagas tinkamu laiku ir tinkamose vietose. Po kelių valandų pacientas jau pasiima atspausdintus gydytojo išrašytus vaistus. Ir visa tai – nė neiškėlus kojos iš namų.
L. Croninas viliasi, kad ši technologija pagerins žmonių, gyvenančių atokiau nuo vaistinių, gyvenimo kokybę. Metodas taip pat turėtų lemti vaistų kainų mažėjimą, nes vaistų gamintojai sutaupytų pinigų, kurie skiriami gamykloms statyti, taip pat vaistams pakuoti, platinti ir sandėliuoti.
Jeigu L. Cronino viltys pasiteisins, greitai galėsime pradėti tuštinti asmenines vaistinėles ir ruošti vietą 3D spausdintuvui. Vieną dieną, kai tik sugebėsime aptraukti žaizdą odos gabalėliu, atspausdintu iš mūsų pačių ląstelių, į šiukšlių dėžę iškeliaus ir pleistrų pakeliai.

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.

Plačiau: http://vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2016/09/04/iliustruotasis-mokslas-gyvybegelbsti-3dspausdinti-organai#ixzz4JIiMl9q0

              http://potapenko.ru/video/7-vsya-strana-yavlyaetsya-ugolovnikami-video                                  

http://www.delfi.lt/video/mokslas-ir-gamta/lietuvoje-sukurtas-prietaisas-is-zmoniu-taikosi-atimti-nuobodu-darba.d?id=71686880

From forbes.ru

http://www.artpodgotovka.dirty.ru

Провинциал в Москве: как Вячеслав Мальцев стал звездой предвыборного сезона

На смену Жириновскому и Навальному идет новый политический популист с раскрученным видеоблогом, умеющий разговаривать с аудиторией «Одноклассников» и «ВКонтакте» на одном языке

Последние три месяца я делаю утреннюю зарядку под передачу «Плохие новости» Вячеслава Мальцева. В его слова не надо особо вдумываться, искать глубокий смысл, они просто звучат как фон — приятный баритон битого жизнью человека, рассказывающего байки. 

О Мальцеве я услышал вместе со всей околополитической тусовкой – во время праймериз «Парнаса» в мае  этого года, на которых он победил с большим отрывом, несмотря на технические сбои. Мальцев тогда показал все возможности в сфере публичной политики для популярного автора YouTube, имеющего десятки тысяч подписчиков, которые преданно следуют за своим кумиром.

Фотогалереи Неспортивное поведение: у кого из атлетов были проблемы с законом Долгое эхо друг друга: чем похожи Реджеп Эрдоган и Владимир Путин Рейтинг благотворительных фондов миллиардеров, в работе которых участвуют их родственницы Все фотогалереи →

Стремительный прорыв Мальцева на федеральный уровень (в рамках «Парнаса») вызвал довольно разноречивую реакцию от презрительных усмешек в адрес «беззаконной кометы», до  недоуменного пожимания плечами и истерических возгласов об ужасном русском националисте, чье появление нарушает идиллическую гармонию партии истинных демократов. Владимир Милов назвал Мальцева «фриком», Илья Яшин отказался в знак протеста идти по списку «Парнаса», в который включили «антисемита», но уже скорое будущее показало, что на деле фриком был именно Милов, постоянно скандалящий и не умеющий объединять вокруг себя людей, а Яшин окончательно выпал из повестки дня любой политики, даже маргинальной.

Путь Вячеслава Мальцева к вершинам российского политикума – а на начавшихся телевизионных дебатах он явно стал «открытием сезона», чьи выступления заставляют о себе говорить и приковывают внимание зрителей, — начался более 20 лет назад.

Родился в Саратове в 1964, служил в погранвойсках – воспоминания о чем служат неисчерпаемым источником для его рассказов в видеоблоге. Окончил юридический институт, служил в милиции участковым, в 1989-м в числе первых  ушел в предпринимательство, начав по профилю — с частного сыскного бюро. Дальше его бизнес диверсифицируется, но чем на сегодняшний день владеет Мальцев, сказать трудно, равно как мало известно об источниках финансирования его общественной и политической деятельности. Официально  вроде бы ничем (доход за 2015 год — 4,09 млн рублей). В 1990-е он считался одним из богатейших людей Саратова, и понятно, что сбережения сохранились, позволяя заниматься любимым делом – политикой.

Еще в 1994 году Мальцев был избран депутатом Саратовской областной думы и впоследствии дважды  переизбирался. Уже в первом составе он не был рядовым депутатом, а возглавил комитет по законности и борьбе с преступностью, а когда Вячеслав Володин, вице-спикер законодательного собрания, перешел вице-губернатором к Дмитрию Аяцкову, Мальцев сменил его на освободившемся посту. Отношения с Володиным – одно из белых пятен в биографии Мальцева, он не отрицает дружбы с нынешним первым заместителем главы кремлевской администрации, но утверждает, что после 2006-2007 года с ним не встречался, отказавшись исполнить его просьбу – не критиковать президента.

Хотя и удачливый бизнесмен, Мальцев все же прирожденный политик. Его уход из депутатов в 2007 был вынужденным, система отторгала тогда все неординарное и независимое, а он был той кошкой, которая гуляет сама по себе, хотя и перепробовал сотрудничество со многими силами, от «Единой России», к созданию которой на саратовской земле был причастен, до КПРФ. Одно время его «гвоздем» стала борьба с губернатором Аяцковым, чрезвычайно влиятельным в начале двухтысячных, его уход в 2005-ом с поста главы региона Мальцев приписывает своим заслугам. Лишившись основной мишени своей критики, он долго не мог найти для себя места в общественном процессе, пока не пришел к удачной идее видеоблогерства. Примерно с 2011 года он уже позиционировался не как региональный политик, а как деятель общероссийского масштаба, что поначалу вызывало, конечно же, усмешки.

Однако его ежедневное появление на собственном канале «Артподготовка» в Youtube сделало свое дело, напоминая о древней пословице «капля камень точит». Число подписчиков начало измеряться десятками тысяч, не считая зрителей на разного рода «зеркалах», благо владельцы «Артподготовки» не препятствовали распространению своего контента, разумно полагая, что главное – расширять аудиторию любой ценой.

Суть программы «Плохие новости» сводится к зачитыванию разного рода сообщений (что делает помощник) о происшествиях, авариях, несчастных случаях и комментированию их Вячеславом Мальцевым. Обсуждение идет в режиме диалога, помощники вставляют свои реплики, но дирижирует всем сам Мальцев. Передаче держится на его природном обаянии и харизме. У него проникновенный голос с ярко выраженным оттенком задушевности и искренности, с личностным обращением к каждому зрителю. К несомненным актерским данным присоединяется неустанная работа над имиджем, например, недавно отпущенная бородка придает его облику оттенок неформальности.  Он начитан, разбирается в литературе,  непринужденно цитирует названия книг, порой удивляет  использованием «умных» слов из самых разных отраслей знания.

Хотя Мальцеву уже за  50  и в прошлом он  большой начальник,  наш герой вполне овладел интернет-технологиями, легко использует специфический жаргон их юзеров, его команда постоянно следит за собственными рейтингами, проводит анализ аудитории, активно работает в соцсетях, создавая группы поддержки.

В известном смысле сторонники Мальцева, действительно, работают как  секта или как группа сетевого маркетинга – объединения фанатов самовоспроизводятся в «ВКонтакте», а их самоорганизация осуществляется без вмешательства из единого центра.

Мальцеву с его богатой биографией есть что рассказать и вспомнить – он пересыпает свои монологи анекдотами, которые мастерски воспроизводит в лицах, бесконечными историями из собственной жизни. Он увлекается авиацией, и его размышлизмы об авиакатастрофах базируются на личном опыте, что придает им оттенок профессионализма.

Его экранный  образ идеально совпал с ожиданиями той России, что сидит  в «Одноклассниках». Мальцев  как бы является голосом среднего русского человека из глубинки, понятным языком и на доступном уровне рассуждающего о политике и объясняющего ее. Он берется обсуждать любую проблему с позиций простого обывателя – этакий «опытный мужичок», уверенный в себе, и понимающий жизнь «как она есть».

 Да, программа Мальцева не о происшествиях, а именно о политике – страсти всей его жизни. Вычеркнутый из нее в начале двухтысячных, он вернулся на отрицании системы и лично Путина. Мальцев придумал собственную «фишку» — идею о революции 05.11.17. Мол,  в канун столетия Октябрьской революции в России все поменяется. Идея, кажущаяся для высоколобой публики абсурдной, тем не менее завоевала популярность в определенных кругах и стала своего рода объединяющим принципом. Вокруг Мальцева и «революции 05.11.17» даже сложилось в интернете целое течение, которое принято называть сектой  - почему нашего героя и принимали на первых порах за кого-то наподобие Марии Дэви Христос, основательницы «Белого братства». Сами же последовали Мальцева предпочитают именовать себя иронически «хунтой».

Любой негатив («плохие новости») приписывается порокам ныне действующей власти, и за одну передачу, которая длится полтора часа и выходит, напомним, ежедневно по будням, в голову зрителя или слушателя методически вбивается основной нехитрый посыл — все зло от Путина, к 05.11.17 его режим должен пасть. Безусловно, большинство россиян поддерживают президента. Но, как и в любом обществе, есть и люди, его активно не принимающие. И вот этот базовый электорат Мальцев и вычерпывает до дна прямо позиционируя себя архиврагом Кремля, пусть и  в скандальной форме.

Резкое изменение отношения к Мальцеву произошло лишь после начала активной фазы избирательной кампании. До этого считавшийся многими чудаком, странной блажью Касьянова, настоявшего на включение его в  федеральную тройку «Парнаса», он не рассматривался столичной  оппозиционной тусовкой всерьез.

В начале августа я побывал в вотчине Мальцева  — в Саратове («мы вещаем из Саратова, с Волги, из России» — так он начинает «Плохие новости»). Там о нем говорили с пренебрежением, как о чем-то давно забытом и совершенно неактуальном. Тот факт, что команда Мальцева не смогла собрать грамотно подписи для регистрации на выборы в Саратовскую гордуму, казалось, подтверждал, что он фрик, и его замах на федеральный уровень казался смехотворным. Да и выдвижение собственных сыновей в ГД говорило о некой несерьезности.

Но теперь выясняется, что он действительно не саратовский политик. Мальцев уверенно чувствовал себя на дебатах с раскрученными политиками и произвел фурор своими эскападами. Подтверждением признания стало стремительное сближение его с Алексеем Навальным. Еще в мае, после скандальных праймериз «Парнаса», Навальный, как и его главный специалист по избирательным технологиям Леонид Волков, осторожно высказался положительно о Мальцеве, отметив, что тот добился успеха кропотливым трудом. Затем, уже после начала кампании состоялась первая встреча двух блогеров, и Навальный с удивлением отметил в твиттере большое количество людей, пришедших на встречу с Мальцевым в Москве. Последний же об ознакомительной встрече отзывался с восторгом. И вот  25 августа Мальцев и Навальный выступили совместно на «Артподготовке», что стало довольно значительным событием для обоих.

Мальцев от Навального как бы получил легитимацию в глазах либеральной публики, он стал «рукопожатным». Навальный же, тонко чувствующий быстро меняющуюся конъюнктуру, и не играющий в нынешней кампании никакой роли (по сравнению с 2011 годом, когда он запустил мем о «партии жуликов и воров» и призыв голосовать за любую партию кроме «ЕР» и тем самым повлиял на результаты выборов) увидел в сотрудничестве с Мальцевым шанс повысить собственный рейтинг  и значение. Он пообещал учиться у гостя из Саратова, всячески льстил ему, сказал, что в ближайшее время запустит собственный видеоблог. Мол, это дешево и эффективно, как доказал «Слава».

Парадоксальным образом, Мальцев, который на 12 лет старше Навального, идет ему на смену.

Последний олицетворял собой интеллектуальное блогерство, текстовое, ориентированное в первую очередь на хипстерскую публику. Теперь же наступает другая стадия -  видеоблогерство, которое предъявляет иные требования к контенту и автору.  Он должен быть проще и доступнее. Но это не снимает проблемы аутентичности  для избранной аудитории. Мальцев свой для глубинной России. Навальный – нет. Он слишком московская штучка, чтоб быть популярным в провинции. То, что получилось у одного, вовсе не обязано получиться у другого. У Мальцева огромный жизненный опыт, он прошел армию, милицию, бизнес, трижды депутат. Ему есть что сказать «простому человеку», по крайней мере он говорит с ним на одном языке.

Впрочем, Навальным гости Мальцева не ограничиваются. Его посетили и националист Дмитрий Демушкин, и либерал Михаил Шнейдер. Политик осторожно нащупывает свое место в московской тусовке, присматривается хитроватым взглядом провинциала к ее хитросплетениям.

Многие заговорили о том, что Вячеслав Мальцев – прямой конкурент Владимиру Жириновскому. Действительно, их роднит скандальный имидж, склонность к эпатажу. Но основное различие, проходящее между двумя политиками в том, что Жириновский никогда не шел против действующей власти – Горбачева ли. Ельцина ли, Путина ли.  Он был ей всегда, или почти всегда, удобен. Мальцев же решил идти ва-банк, раскрывая себя как ее решительного противника, по крайней мере, на словах. Не отпугнет ли это от него избирателя, мы узнаем уже совсем скоро.

На дебатах с Жириновским  на «Маяке» он держался уверенно, ничуть не робея от присутствия маститого демагога. Более того, поначалу сам Владимир Вольфович обращался к своему визави чрезвычайно учтиво, словно побаиваясь, чего ждать от непредсказуемого провинциала? Под конец главный либерал-демократ, правда, сорвался – но это не был истерический напор на оппонента, которым он славится, а, скорее, растерянность.  Пришел ли на смену Жириновскому новый кумир толпы или же участие Мальцева в выборах это всего лишь проходное событие, которое скоро забудут, станет ясно после 18 сентября.

Your Personalized Longevity Report

• Close Fullscreen

Favorites

• Maximize/Minimize

• 12/30/16 at 2:51 PM More Information

  From:

  Abaris Longevity 

LIFE EXPECTANCY

http://web.vu.lt/flf/a.smetona/

http://www.ziniuradijas.lt/laidos/greiti-pietus/pietaujame-su-kalbininku-antanu-smetona

Kaune gyvenanti 4 asmenų šeima pyksta: valstybė sako, kad tiek mums turi pakakti (135) DELFI skaitytojas 2017 m. gegužės 2 d. 10:11 „Žiūriu aš į Kauną pro ąžuolo šaką,/ Koks gilus Nemunėlis prie jo/ Žiūriu aš į Kauną pro šaką/ Jo automobiliai gatvėmis teka...“ Esu aš gimęs ne Kaune, bet savo savo šeimos lizdą pastatęs čia. Kaune gyvenanti 4 asmenų šeima pyksta: valstybė sako, kad tiek mums turi pakakti © DELFI / Šarūnas Mažeika Susiję straipsniai: Perskaičiau, kokios algos sostinėje, – jūs gal juokaujate? (432) Lietuviška realybė: kaip atrodo ne sostinėje gyvenančio tautiečio alga? (22) Nepykit, kiti miestų gyventojai, bet čia po viena Kauno padange gyvena ir didžiausi iš didžiausių šešėliniai verslininkai su savo apsukriomis, šešėlį kuriančiomis vadybininkų komandomis, kurių užduotis yra nusukti mokesčius nuo VMI , ir konteinerių klientai. Ar gali tarp jų įsisprausti normaliai emigracijoje gyvenęs, vidutiniškai ten uždirbęs ir čia grįžęs pilietis? Teoriškai – taip, už 612,5 euro jis gali išgyventi su žmona ir 2 vaikais. Valstybė sako: tu gali išgyventi už 612,5 euro per mėnesį (nepasiturinčiu asmeniu/asmenimis Lietuvoje yra laikomi tie, kurių pajamos vienam asmeniui yra mažesnės už valstybės remiamų pajamų dydį (102 eurų)), tavo žmona, tavo maži vaikai gali, viskas tvarkoje, čia normalu, vaiko pinigai tau nepriklauso, tu viskuo aprūpintas, ir valstybė tau kas dieną dėkoja, kad tu nuolankus pilietis. Bet kuri šeimos galva, tokią sumą uždirbdama, žino, kad reiktų dauginti iš 2. Gausime 1225 eurų pajamų – o tai jau gražus, grakštus skaičius. Bet kad uždirbtum tokį gražų skaičių pinigų, reikia arba dirbti Lietuvos šešėlio pasaulyje, arba būti Seimo nariu. Rūpinkimės Lietuvoje vieni kitais, atsisakykime ekonominio egoizmo: kol samdomas darbas daug nekainuoja, verslininkui žmogus tai pat nekainuoja. Didinkime savo savivertę kiekvieną dieną, drąsiai traukime į dienos šviesa visas negeroves. Dabar pavasaris, gal išeikime į gatves ir paklauskime Valstybės, kiek laiko ir kada užtruks tas negeroves ištaisyti, ar yra kokia normali valstybės ekonominė ir socialinė vizija? Ar būsime „lūzeriai“ ES valstybių sąrašo pabaigoje, ar jos avangardas? Vox populi...modeirmode 2017-05-08 15:07 IP: 213.252... Aš esu šio Vox populi autorius, mano slapyvardis modeirmode. Esu pragyvęnęs Airijoje 7 metus, grįžau čia 2008 metais. Atrodo tais laikais Airijos pinigai ir skaniau kvepėjo ir buvo lengvesni ir didesni, tikrai gyvenau ten lengvą, nerūpestingą gyvenimą. Tik aš klausiu jūsų kas yra sėkmingas žmogus Lietuvoje ir aš čia kažkodėl nerandu bendraminčių, šiuo klausimu.Vienintelė profesija kuri manę žavi yra IT administratorius su Coldfusion programavimo žiniomis, pasigilinti į tai norėčiau ,tačiau Lietuvoje nėra šio mokymo specialistų... O aplamai sėkmingo žmogaus taisyklė yra jo šeimos ir vaikų gerovė... (raktažodis puikimarket).... Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/kaune-gyvenanti-4-asmenu-seima-pyksta-valstybe-sako-kad-tiek-mums-turi-pakakti.d?id=74471260&com=1®=0&no=0&s=2

DELFI ŽiniosNuomonių ringasPjūvis A.Milašius. Skurdo ekonomika: du darbai už pusę algos  (13) Arūnas Milašius, „Valstiečių laikraštis“ 2017 m. birželio 17 d. 11:06 Nors nenutrūkstamai skamba valdžios ir įvairių ekspertų bei statistų džiugūs pranešimai, kad vidutinis atlyginimas kyla ypatingai sparčiai, (netgi siūloma simboliškai padidinti mokytojų ir valdininkų algas) nedarbas traukiasi, Prezidentės pasirašytas Darbo kodeksas duos naują kvėpavimą kiekvienam atskirai paimtam darbuotojui, naujai iškepti būstai perkami kaip karštos bandelės, „Swedbank“ atliktas tyrimas atskleidė, kiek kitokią realybę. Ši realybė nelabai sutampa su oficialiai piešiamu atbildančios gėrio ir visuotinio pertekliaus ekonomikos vaizdu. Arūnas Milašius © DELFI / Domantas Pipas Iš vieno darbo neišgyvena Banko užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad per paskutinius 12 mėnesių 52 proc. lietuvių uždarbiavo papildomai. Tai daugiau nei Estijoje ar Latvijoje. Tyrimas atskleidė ir tai, kad dar beveik trečdalis (31 proc.) mūsų šalies gyventojų norėtų užsiimti papildomą uždarbį teikiančia veikla. Nors iš pradžių kai kurie ekspertai šiuos skaičius mėgino interpretuoti kaip neapsakomo mūsų tautinio verslumo požymį, tenka pripažinti kad tai ne verslumo proveržis, o tiesiog bendratautinis mėginimas išgyventi. Nepaisant statistiškai didėjančių algų tuo pačiu augant kainoms žmonėms sudurti galą su galu vis sunkiau. Mūsuose vidutinis atlyginimas 817 eurų per mėnesį, Estijoje 1146 eurų, Latvijoje 900 eurų. Tai neatskaičius mokesčių. Dėl to estai ir latviai atitinkamai mažiau nei mes užsiimame darbu po darbo. Dovanos ir mokesčiai Dar liūdnesnė žinia, kad lietuviams darbas po darbo atneša tik 50 eurų per mėnesį. Tik tokia suma, atimdami laiką iš šeimos ir vaikų, žmonės sugeba papildyti bendrą biudžetą. Gaila, bet tyrime neparodyta, kiek laiko reikia skirti šiam uždarbiui. Tačiau šie sunkiai uždirbami pinigai katino ašaros lyginant su valdžios lengva ranka dalinamoms dovanoms įmonėms. Palyginimui, vien planuojamas neapmokestinamojo pajamų dydžio padidinimas įmonėms, kurios moka pačius mažiausius atlyginimus, savininkams už kiekvieną darbuotoją leis sutaupyti 30 eurų per mėnesį. Nieko neveikiant ir net piršto nepajudinus. Savininkai šiuos pinigus galės išsimokėti kaip dividendus, kurie apmokestinami tik 15 proc. gyventojų pajamų mokesčiu. Bet kuris žmogus, kuris priverstas dirbti po darbo, kad galėtų pramaitinti šeimą, jei tai daro legaliai, moka iki kelių kartų didesnius mokesčius. Liūdnoji tokios padėties dalis – vadinamoji išdeginta rinka. Kai aplinkui masė galo su galu nesuduriančių žmonių, iš vienos pusės juos galima sėkmingai išnaudoti. Iš kitos pusės, Lietuvoje niekaip nesusikuria normali rinka, kurioje galėtų veikti ne tik monopolininkai, bet ir palyginti smulkūs verslai ar savarankiškai dirbantys. Bobutė ir karjeristas Darbas po darbo nėra smerktinas ir daugeliu atvejų netgi sveikintinas. Jei trisdešimtmetis, norintis uždirbti vestuvėms, įnašui naujam butui ar naujam automobiliui šešias dienas per savaitę plušės po dvylika valandų per dieną. Tai jo reikalas. Jis kurs pridėtinę vertę sau ir visuomenei. Kuriant gyvenimo pagrindą po kojomis tenka išlieti pakankamai daug prakaito. Tačiau kai 50 metų sąžiningai dirbusi ir mokesčius mokėjusi močiutė lysvėje prie daugiabučio augina ridikėlius ir juos parduoda turguje, kad galėtų sukaupti kelis šimtus eurų šildymo sezonui, nes pensijos pragyvenimui nepakanka, tai nenormalu ir nepuošia valstybės. Žinoma, galima užmerkti akis ir politkorektiškai tai pavadinti „verslumu“. Tyrimo duomenimis, 10,9 proc. papildomu darbu užsiimančių piliečių prekiauja sodo ir miško gėrybėmis bei maistu. Dar 7,4 proc. parduoda savo rankdarbius. Jau matau, kaip išdidžiai ergonomiškoje kėdėje atsilošęs tūlas ekspertas atkirs, kad mes spėriai turtėjame ir tuoj skurdas bus liks tik vadovėliuose, nes skaičiai rodo spartų atlyginimų didėjimą. Deja, Sodros vadovai mano ne taip optimistiškai. Realiai atlyginimų didėjimas tai valdžios veiksmų, kai buvo didinama minimali alga, pasekmė ir maža dalimi iki eilinių piliečių atsiritusi ekonomikos augimo banga. Be to, bendrai algų kilimas kraujo į ekonomiką neįlieja tiek, kiek reikėtų. Procentinis augimas gražus, tačiau perskaičiavus į pinigus, tai nėra sumos, galinčios pakeisti gyvenimus ir ekonomiką. Iškreipė minimumas „Dažniausiai (78 proc. atvejų) padidėjo alga tų žmonių, kurie pernai uždirbo minimalią mėnesinę algą (MMA) ar mažiau. Akivaizdi priežastis – nuo 350 iki 380 eurų padidintas MMA lygis. Šiek tiek mažiau (60 proc.) atvejų buvo padidintos algos tų žmonių, kurie uždirbo nuo MMA iki vidutinio darbo užmokesčio. Matyt, didelę įtaką vis tik padarė MMA padidinimas – žmogui, uždirbusiam šiek tiek daugiau negu MMA, alga, taip pat galėjo būti šiek tiek padidinta“, – teigia Sodros vyriausia patarėja Julita Varanauskienė. Jos duomenimis, nustatytas ryšys tarp dalies dirbančiųjų, kurių pajamos didėjo, ir amžiaus. Jaunesni negu 25 m. darbuotojai šiemet didesnes algas turėjo gauti 7 atvejais iš 10. Vyresni negu 44 metų – tik maždaug kas antras (56 proc.). Išdeginta rinka Liūdnoji tokios padėties dalis – vadinamoji išdeginta rinka. Kai aplinkui masė galo su galu nesuduriančių žmonių, iš vienos pusės juos galima sėkmingai išnaudoti. Iš kitos pusės, Lietuvoje niekaip nesusikuria normali rinka, kurioje galėtų veikti ne tik monopolininkai, bet ir palyginti smulkūs verslai ar savarankiškai dirbantys. Tiesiog kai palyginti mažai mokių klientų, tenka susitaikyti ir imti ne tokį uždarbį, kurio manai esąs vertas, o tokį, kokį kas nors pasiūlo. Jei iš papildomo uždarbio lietuviai, aukodami savo laiką ir šeimą, per mėnesį uždirba iki 50 eurų ne vienam kyla klausimas – ar verta tuo užsiimti. Ar geriau spjauti į viską ir už tuos pačius 50 eurų per išpardavimą įsigyti bilietą į Didžiąją Britaniją, kol dar ten priima migrantus. Draskytis dėl pinigų, kurių verkiant reikia, tačiau kurie nesprendžia jokių šeimos problemų – vaikų mokslo, gerbūvio pagerinimo, laisvalaikio – nori nedaugelis. Joks tautinis verslumas čia nepadės. Būtent čia valdžios užduotis subalansuoti apmokestinimą, kad visa valstybė nesilaikytų ant skurdžiausio sluoksnio ir kiek įmanoma prievarta didinti atlyginimus. Kitaip ekonominis pakilimas ir toliau guls ne į šeimos, bet korporacijų biudžetus. Už statistikos Statistikos departamento duomenimis, 2017 m. pirmąjį ketvirtį šalies nefinansinių įmonių pajamos už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas sudarė 16,9 mlrd. EUR, įmonių ikimokestinis pelnas – 894 mln. EUR. Nors buvo pakeista metodika ir sulyginti pelno su 2016 m. pirmu ketvirčiu negalima, Tada įmonių ikimokestinis pelnas sudarė daugiau nei 1 mlrd. EUR ir buvo 31,2 proc. didesnis už pelną, gautą 2015 m. pirmąjį ketvirtį. Atlyginimai savo ruožtu lyginamuoju laikotarpiu didėjo 6,9 proc. Kol niekas nekinta, žmonės patys renkasi kelią. Prieš kelias dienas „Facebook“ pamačiau seno bičiulio, penketą metų Lietuvoje rengusio įvairiausius seminarus ir iš to gyvenusio, skelbimą: “Važiuoju ten, kur dar yra lietuvių, turinčių pinigų. Liepą savaitę būsiu Norvegijoje. Rugpjūtį būsiu Didžiojoje Britanijoje. Registruojamės.“ Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke. Išėjimas iš darbo nuo liepos: kada įspėti ir kokių išmokų tikėt © DELFI / Domantas Pipas Lietuvoje daugelis darbuotojų bent jau oficialiai iš darbo išeina savo noru. Kur kas rečiau darbo sutartys nutraukiamos suėjus jų terminui arba šalių susitarimu. Ko galima reikalauti iš darbdavio ar tikėtis iš valstybės išeinant iš darbo po liepos 1 d.? Pakeitus įstatymus, nuo kito mėnesio keisis ir darbo sutarčių nutraukimo sąlygos: pvz., prieš kiek laiko darbuotojas turės rašyti prašymą ar kada įspėti turės darbdavys, kokia bus galutinio atsiskaitymo su darbuotoju tvarka. Kitaip bus skaičiuojama ir išmoka bedarbiams, atsiras papildoma naujovė – ilgalaikio darbo išmoka didelį stažą turintiems ir iš darbo atleidžiamiems darbuotojams. Įspėti darbdavį reikės anksčiau „Sodros“ duomenimis, šiuo metu 78 proc. visų darbo sutarčių nutraukiama darbuotojo pareiškimu. Nuo liepos toks nutraukimas vadinsis darbuotojo iniciatyva be arba dėl svarbių priežasčių. Nemokami pietūs darbuotojams baigiasi  (212) Nuo liepos įsigalios naujas Darbo kodeksas: kokie pokyčiai laukia dirbančiųjų?  (38) Norint taip išeiti iš darbo be svarbių priežasčių darbdavį teks perspėti prieš 20 kalendorinių dienų (ne 14 darbo dienų kaip iki šiol), jokių išeitinių išmokų jis neprivalės mokėti. Darbuotojui bus palikta galimybė per 3 darbo dienas persigalvoti ir atsiimti prašymą nutraukti sutartį. Dėl svarbių priežasčių nutraukti sutartį darbuotojas galės įspėjęs darbdavį bent prieš 5 darbo dienas (sename kodekse buvo 3), bet tik nustatytais atvejais – pvz., jei mėnesį tęsiasi prastova, 2 mėn. nemokamas atlyginimas ar prireikia slaugyti šeimos narį. Tokiais atvejais darbdavį reikės įspėti prieš 5 darbo dienas (iki šiol buvo 3), o šis turės išmokėti 1–2 algų dydžio išeitinę. Antra dažniausia visų darbo sutarčių nutraukimo priežastis – jos termino pasibaigimas. Nuo liepos darbdaviai galės dažniau pasirašyti terminuotas sutartis. Tiesa, kodekse numatyta, kad nuolatinio pobūdžio darbams jų negalės būti daugiau kaip 20 proc. visų sutarčių. DELFI TV laidoje „Gyvai“ neseniai dalyvavusi Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Eglė Radišauskienė įsitikinusi, kad terminuotomis sutartimis darbdaviai nepiktnaudžiaus, nes, palyginti su įprastinėmis sutartimis, už jas teks mokėti ne 1,6 proc., o 3,2 proc. nedarbo draudimo įmokas. Mokant darbuotojui minimalią 380 Eur algą per metus darbdavys dėl to patirtų beveik 73 Eur papildomų išlaidų (380 Eur x 1,6 proc. x 12 mėn.). Bet pasibaigus terminuotai sutarčiai (skirtingai nei atleisdamas darbuotoją savo iniciatyva) darbdavys neturės mokėti jokios išeitinės išmokos. Visais atvejais nutraukiant sutartį darbuotojui turės būti išmokama kompensacija už nepanaudotas atostogas. Jeigu darbuotojas „avansu“ bus išnaudojęs daugiau atostogų ir išeis iš darbo savo noru, darbdavys galės nuskaičiuoti atostoginius iš paskutinio atlyginimo. Kaip sename, taip ir naujame kodekse nustatyta, kad su išeinančiu darbuotoju darbdavys privalo galutinai atsiskaityti, kai nutraukiama darbo sutartis. Tačiau nuo liepos atsiranda ir šios nuostatos išlyga: „nebent šalys susitaria, kad bus atsiskaityta ne vėliau kaip per 10 darbo dienų.“ Taigi, nenorintiems uždirbtų pinigų laukti dvi savaites su tokiu pasiūlymu patartina nesutikti. Kokių išeitinių tikėtis Ne paslaptis, kad dalis „savo noru“ iš darbo išeinančių darbuotojų tai daro neapsikentę darbdavio, tiesiogiai ar netiesiogiai jo paraginti. Civilizuotai tokie atvejai sprendžiami nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu. Tiesa, realiai vos 5 proc. sutarčių nutraukiama tokiu pagrindu. Naujame kodekse numatyta, kad tiek darbdavys, tiek darbuotojas raštu gali pasiūlyti nutraukti sutartį. Pasiūlyme turi būti išdėstytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos: nuo kada pasibaigia darbo santykiai, koks yra kompensacijos dydis, kokia nepanaudotų atostogų suteikimo tvarka, atsiskaitymo tvarka ir kt. Jeigu per 5 darbo dienas į pasiūlymą neatsakoma, laikoma, kad jis yra atmestas. Profesinėms sąjungos atstovaujantis advokatas Nerijus Kasiliauskas neseniai DELFI pasakojo, kad, nutraukiant sutartį šalių susitarimu, kaip derybų pagrindas dėl išeitinės išmokos, dažnai imami kodekse numatyti dydžiai. Priklausomai nuo darbo stažo darbovietėje, darbuotojas iki šiol galėjo tikėtis ir prašyti iki 6 mėn. atlyginimo dydžio išeitinės (t. y. tokią ją darbdavys turėtų mokėti atleisdamas savo iniciatyva). Be to, galiojo ilgesni darbuotojo įspėjimo terminai – prieš kiek mėnesių darbdavys turėtų įspėti, už tiek mėnesių teoriškai ir turėtų papildomai sumokėti. Palyginti su senuoju, naujame kodekse įspėjimo terminai ir išeitinių dydžiai yra kur kas mažesni. Po liepos 1 d. darbdavys, sugalvojęs atleisti darbuotoją be jo kaltės, turėtų įspėti jį prieš mėnesį (arba 2 sav. jei šis dirba trumpiau nei metus). Jei iki pensijos liko nedaug, šis terminas dvigubinamas, turintiems mažų vaikų arba neįgaliesiems – trigubinamas. Maksimali išeitinė išmoka, jei darbdavys atleidžia savo iniciatyva, bus 2 algų dydžio (arba pusės algos, jei darbuotojas neišdirbo metų). Vadinasi, ir nutraukiant sutartį šalių susitarimu, veikiausiai bus orientuojamasi į šį dydį. Toje pačioje darbovietėje ilgiau kaip 5 metus dirbantys asmenys galės pretenduoti į naujas ilgalaikio darbo išmokas. Tačiau tik tuo atveju, jeigu bus atleisti darbdavio iniciatyva. Taigi iš darbo išėję patys arba nutraukę sutartį šalių susitarimu šios išmokos negaus. Nemokami pietūs darbuotojams baigiasi  (212) Nuo liepos įsigalios naujas Darbo kodeksas: kokie pokyčiai laukia dirbančiųjų?  (38) Pažeidėjus atleisti lengviau Trečioje vietoje pagal darbuotojų atleidimo pagrindą (neskaičiuojant terminuotų sutarčių pasibaigimo) šiemet yra sutarties nutraukimas be įspėjimo, t. y. už šiurkščius pažeidimus. Naujame kodekse numatyta: darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas pažeidžia pareigas, nustatytas darbo teisės normose ar darbo sutarty. Priežastis taip nutraukti darbo sutartį gali būti arba šiurkštus pareigų pažeidimas, arba antras toks pats pareigų pažeidimas per metus. Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą be pateisinamos priežasties, pasirodymas darbo vietoje ir darbo metu neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotikų, atsisakymas tikrintis sveikatą, priekabiavimas prie bendradarbių, tyčinis turtinės žalos darymas, nusikalstama veikla ir kt. Tokiu pagrindu atleisdamas darbuotoją darbdavys privalės pareikalauti jo pasiaiškinimo. Norėdamas atleisti darbuotoją dėl antro tokio paties darbo pareigų pažeidimo (pvz., nepateisinamo vėlavimo) darbdavys per mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos darbuotoją turės įspėti apie galimą atleidimą. Nedarbo ir ilgalaikio darbo išmoka Jeigu be darbo likęs darbuotojas neįsidarbina kitur ir jeigu jis nėra pensininkas, studentas ar kitas valstybės draudžiamas asmuo, tai po sutarties nutraukimo jam pasibaigia sveikatos draudimas. Tada jis už save pats turi mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas (34,2 Eur/mėn.). Išeitis – oficialiai registruotis bedarbiu darbo biržoje. Tik užsiregistravę joje turi teisę ir į „Sodros“ mokamą nedarbo išmoką. Ji skiriama, jeigu darbo birža nepasiūlo tinkamo darbo ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių ir jeigu žmogus turi ne mažesnį kaip metų stažą per paskutinius 30 mėnesių. Tiesa, nedarbo draudimo išmoka pradedama mokėti ne anksčiau kaip praėjus tiek mėnesių po darbo sutarties nutraukimo, už kiek mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka arba kompensacija jam buvo priskaičiuota. Paprastai tariant, jeigu išeidami iš darbo gavote dviejų algų išeitinę, tai nedarbo išmoka bus skaičiuojama nuo trečio mėnesio, o faktiškai išmokėta ketvirtą mėnesį, nes yra mokama už praėjusį mėnesį. Ši išmoka bus mokama 9 mėnesius. Jos dydis bus apskaičiuojamas kaip pastovios ir kintamos dalių suma. Pastovi dalis bus 30 proc. galiojančios minimalios mėnesinės algos (šiuo metu 380 Eur x 30 proc. = 114 Eur), o kintama dalis mažės nuo 50 proc. (pirmus 3 mėn.) iki 30 proc. (nuo 7 iki 9 mėn). Bet kokiu atveju nedarbo draudimo išmokos dydis yra ribotas – ji negalės viršyti 75 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio. Statistikos departamento duomenimis, šiuo metu jis yra 817,6 Eur. Taigi, bedarbis gali tikėtis daugiausia 613,2 Eur išmokos per mėnesį. Darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleisti darbuotojai, kurie toje darbovietėje dirbo ilgiau kaip 5 metus, turės teisę į naujos rūšies ilgalaikio darbo išmoką. „Sodra“ ją skirs tuo atveju, jeigu darbuotojas per tris mėnesius neįsidarbins pas tą patį jį atleidusį darbdavį. Šios išmokos dydis bus nuo 1 iki 3 darbuotojo atlyginimų, apskaičiuojamų kaip 12 mėnesių atlyginimų vidurkis. Šioms išmokoms, skirtingai nei nedarbo draudimo išmokoms, lubos nėra nustatytos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija informavo, kad 2017 m. darbuotojams planuojama išmokėti 18,4 mln. Eur šių išmokų.