Biologija – stipresnė už teologiją
2014-02-07 08:00 Alfa.lt
Keisti teksto dydįAa+Aa-
Mauzeris ir Sūrskis, Ž. Pekarsko nuotr. (Žilvino Pekarsko nuotr. | Alfa.lt)
Sūrskis: Tai va, Mauzeri, jūs galite su manimi nesutikti, bet aš jums pasakysiu ir argumentuotai įrodysiu – biologija yra stipresnė už teologiją.
Mauzeris: Biologija už teologiją?
Sūrskis: Čarlzas Darvinas buvo teisus – kokio išsivystymo rūšis bebūtum, biologiniai-seksualiniai poreikiai nugali socialinius-visuomeninius.
Mauzeris: Labai jau užuolankomis varot.
Sūrskis: Ilgametis Tikėjimo bažnyčios pastorius, teologijos daktaras, šeimos žmogus, trijų vaikų tėvas Giedrius Saulytis, savo žodžiais vykdęs Evangelijos tarnystę ir skelbęs Gerąją naujieną, išėjo pas meilužę.
Mauzeris: Nu kam nepasitaiko.
Sūrskis: Kam nepasitaiko, sako pelė. Pastorius, 20 metų visus mokęs, kaip gyventi šeimoje, 375 vyrai po jo pamokslų grįžo iš meilužių pas žmonas, 243 žmonos, sapnuodavusios raumeningą kaimyną, atsikratė šitų velnio žabangų, tai nelabasis pastorių pagriebė už nosies ir nuvedė pas mergą.
Mauzeris: Tai toliau leis jam pastoriauti ar jau baigėsi pamokslininko karjera?
Sūrskis: Ne, tai pamokslauti jis gali ir toliau, tik tie 375 vyrai ir tos 243 moterys pamokslo klauso su lengva šypsenėle. Naujų narių su rimtesnėm pajamom jau nesuviliosi, naujų bažnyčios lankytojų moterų, kurios pamokslo metu spigina akis tarsi į stebuklą jau daugiau neatsiras.
Mauzeris: Jo, trys seni žydai – Nyčė, Froidas ir Darvinas – buvo teisūs, kad ir kokiais aukštais tikėjimo žodžiais bekalbėtum, geidulių atomai stipresni.
Sūrskis: Aš skaitau, kad vienintelis būdas išvengti geidulių, yra įsteigti vyrų bažnyčią ir neįleisti ten moterų. Kad nebūtų pagundų.
Mauzeris: O kas sutiks būti vyrų bažnyčios pastoriumi?
Sūrskis: Gražulis.
Skaitykite daugiau: Biologija – stipresnė už teologiją | Alfa.lt http://www.alfa.lt/straipsnis/15457669/biologija-stipresne-uz-teologija/#.U7YxjDQgfSw#ixzz36TKL5jYF
LUNI nario mintys
LUNI-Tai LAISVOJO UNIVERSITETO projektas.Čia gali,pats redaguoti būdamas LUNI nariu įvairias problemas,aktualijas ar mokslo krypties temas. Tai pat čia yra pateikiamas visuomenės raidos modelis. Aš neišsiaiškinau šio autoriaus asmenybės,bet jo planas man priimtinas.Tai planas mūsų visuomenei ar jos būsimas modelis.Tik LUNI universitetas veikia pagal laisvąją autorinę teisę,kada tekstai yra publikuojami atvirai interneto puslapyje ir tekstai gali būti redaguojami Laisvojo Universiteto narių: AUTORIUS (NEŽINOMAS) TEKSTAS: Socialinės gerovės valstybė: sociodemografijos
sprendimas VMS balansavimu
Ekonomikos (ūkio gyvybingumo, kūrybingumo ir išradingumo) atgaivinimas per fundamentalų vyrų ir moterų santykių balansavimą. Plano esmė - Produktyviausia Tautos dalis yra 25-40 metų poros.
Tautos finansinis produktyvumas tiesiogiai priklauso tik nuo demografinio (vaikų gimdymo) produktyvumo. Kuo į gilesnius šeimos psichologinių santykių niuansus atsižvelgiama (kokybė) tuo šeimose kyla stipresnis noras turėti vaikų.
Tautos gerbūvio pagrindas yra tik vienas vienintelis dalykas: vyrų ir moterų bendravimo kokybė bei iš to išplaukiantis noras turėti daug vaikų bei kokybiškas jų auginimas ir auklėjimas.
Kadangi tauta nyksta, sensta (su dabartinėmis tendencijomis tauta gali išnykti per ~120-150 metų), gimstamumas menkas, daugiausia suicidų - vyrai tai pirmiausia būtina nuosekliai išspręsti bazinį Tautos klausimą: teisingą vyrų ir moterų bendravimą šeimose ir viešumoje, atstatyti vyrų ir žmonų (sutuoktinių) archetipinių-amžinų pareigų suvokimą ir kartu - šių pareigų atitikmenis į bendruomenės/organizacijos bei šalies vidinius/išorinius reikalus.
Norint atstatyti tautos gimstamumą o taip pat ir žmogiškus santykius visose tautos gyvenimo srityse būtina atgauti, išgryninti fundamentines lytiškumo, vaikų lytinio auklėjimo, teisingo suvokimo apie priešingą lytį žinias ir ugdymą.
Į krizę reikėtų žiūrėti ne tik finansisto ar ekonomisto akimis, bet taip pat - o gal net visų pirma - socialinės antropologijos, socialinės psichologijos ir etikos specialistų akimis, nes tautoje ypač ryški bendruomeninio gyvenimo erozija ir bendražmogiškų vertybių devalvacija. Tai žada kur kas baisesnes problemas nei investicijų stygius ar ekonomistų klaidos.
Pinigai atsiranda iš sveikatos-darbingumo. Darbingumas-sveikata - iš teisingai sutvarkytų žmogiškų santykių. Žmogiškų santykių fundamentai - vyrų ir moterų bendravimo psichologija ir vaikų auklėjimo baziniai dėsniai.
SSC+CivitasLt tyrimo Lietuvos Tauta analogiškos išvados:
6. Svarbiausias tyrimo rezultatas - suformuluotos bendrosios galimo Lietuvos augimo prielaidos ir perspektyvos. Šiuo požiūriu augimas suprantamas kaip gebėjimas konkuruoti ne vien tradicine ekonomine prasme, bet ir tobulinant socialinius santykius, plėtojant technologijas, didinant darbo ir darbinio gyvenimo kokybę, kuriant bendras vertybes ir didinant pilietinės visuomenės veiksnių įtaką, taip pat modernizuojant švietimo, mokslo ir kultūros formas.
Išorė ir tolimoji strategija: vyriškieji nacionaliniai projektai
strateginės ašinės nacionalinės motyvacijos atgavimas
ekspansyvusis-vyriškasis aspektas,
vyriškųjų pareigų projekcija į šeimą, organizacijas, Tautą, viešoji vadyba.
protų sinergija, geriausių idėjų bei talentų akumuliavimas, pritraukimas
Būtina atgaivinti Tautiškumo,Tautos idėjos vertybinį turinį ir su juo susijusia motyvaciją.
Inicijuoti Lietuvos vizijos ir misijos apmąstymus. (Ką Lietuva gali duoti pasauliui?)
Sudaryti ir įgyvendinti priemonių kompleksą skirta vyriškumo tautoje ugdymui ir palaikymui.(labai svarbu!)
Žurnalas Veidas
2009.07.27 - Nr. 30
Lietuva sparčiai džiunglėja
Gintaras Sarafinas
Sociologinės apklausos liudija, kad šiemet užsienyje atostogauti planuoja tik 12–15 proc. lietuvių, taigi gana nedaug. Dauguma atostogaus Lietuvoje. Tai tikrai nėra blogas pasirinkimas: atostogos gimtajame krašte turi daugybę privalumų. Jų galėtų būti dar daugiau, bet kai kas pasistengia, kad taip nebūtų. Omenyje turiu visokiausio rango valdininkus ir klerkus. Jie taip uoliai viską draudžia ir riboja, kad Lietuva sparčiai džiunglėja. Važiuodami per Lietuvą pamatysite daugybę dvarų, bet 95 proc. jų merdi ir griūva. Nebedaug trūksta, kad visai sugriūtų. Taip yra todėl, kad visokie paveldosaugininkai ir kitokie -saugininkai iškėlė tokius reikalavimus, kad juos įgyvendinti sugeba tik trys keturi savininkai. Kiti neišgali, todėl jų dvaruose ant stogų auga beržai, o pro langus svyra dviejų metrų dilgėlės. Įdomu, ką tie paveldosaugininkai aiškins, kai iš dabartinių 600 dvarų liks pusė. Taip pat mūsų saugotojai skrupulingai saugo ir visokius pelkynus, krūmynus, kemsynus bei kitokius šabakštynus. Tarkime, tikrai įstabiame Mingės kaime žavūs nameliai, kiemeliai, medeliai, bet nuo upės juos skiria keturių metrų aukščio krūmynai ir paranormalaus dydžio piktžolynai. Pasirodo, šitie šabakštynai yra saugomi ir vietiniai gyventojai į juos kėsintis negali. Beje, šie "stebuklai" vadinami labai įmantriai – atotangomis. Tačiau ar visiems tiems saugotojams neatrodo, kad jau visa Lietuva baigia pavirsti viena didele atodanga su nešienautomis pievomis, piktožolėmis, bet kaip ir bet kur augančiais krūmais, su neįžengiamais nendrynais apžėlusiais ežerais ir pamariu, su susmegusiais griuvėsiais. Visiems tiems saugotojams ypač dėkingi turėtų būti uodai, erkės ir kitokie parazitai, kuriems dabar Lietuvoje idealios sąlygos. Kone rezervatai. Na, bet jei jau išsikėlėme tikslą išauginti daugiausiai uodų ir tapti labiausiai apšepusiu kraštu, tai kodėl gi ne.Tiesa, vis dar šiek tiek turime užkietėjusių aktyvistų, kurie įkyriai stengiasi civilizuoti, sukultūrinti ir išpuošti bent atskiras saleles didžiojoje mūsų "atodangoje", bet jie reguliariai gauna per nosį. Tarkime, sugalvoja koks verslininkas įpūsti daugiau gyvybės Neringoje, tai būna taip išmaudomas ir tampomas, kad ilgam praranda norą ne tik kažką kurti, bet net apskritai į Neringą užsukti. Arba kiti verslininkai panoro Palangoje ant pėsčiųjų tilto įrengti kavinę, kaip kad yra daugumoje kitų panašių pajūrio miestų užsienyje, tai mikliai buvo iškvailinti vietos biurokratų ir savo idėją turėjo užmiršti.Ėch, kad tie mūsų saugotojai ir kontroliuotojai savo energijos perteklių panaudotų ir uoliai saugotų miestų senamiesčius nuo neteisėtų statybų, paežeres nuo "prichvatizuotojų", gamtą nuo didžiųjų teršėjų. Bet ne, atodangas ir šabakštynus jiems saugoti mieliau. Tik žiūrėkite, kad norėdami atsidėkoti uodai ir erkės neapdalytų jūsų meilės bučiniais.Ir dar vienas pasiūlymas: jei vis dėlto kils mintis išsaugoti ne vien uodams, bet dar ir žmonėms mielą Lietuvą, gal pasimokykite iš kitų šalių, kaip saugoti gamtą ir paveldą, bet ir kartu kurti jaukią aplinką, o ne džiungles. Ir nereikia važiuoti kažkur toli. Iš pradžių užteks pas kaimynus – pavyzdžiui, į Ventspilį.
O buvo taip provincijoje
Aš pateiksiu sekančius dalykus.Pastarųjų mano chronologiškų žygių su savo šunimi Dogu Dogužėliu ataskaita.Bendrai:Rytmečiams suskirstyta,tai graži nubundanti gamta.Vakarams,tamsa užgožusi šias apylinkes,tačiau yra vienas "bet"vakarais toks vienas telebokštas,viename mieste švytėdavo įrodydamas savo šviesią paskirtį....Atskirai:metų laikai:Rudenį šis laukų pabaigos valdovas telebokštas "valdė" kiek aprudusius nuo karštos vasaros laukus.Žiemą:snieguotasis,baltas laukų apdaras paryškindavo tamsoje švytintį telebokštą su jo raudonomis iliuminacijomis,rūkas,šerkšnas,ar giedras dangus tokios buvo mano patirtos žiemos rytmečių ar vakarų akimirkos.Pavasaryje:pavasaryje būdavo nesvarbu ar pirmais mano kelionių metais ar paskutiniais mudu,aš ir mano šuo Dogas Dogužėlis šių metų rytmečiuose bėgdavom laukais pro telebokštą.Nors be abejo tokios tik nubudusios gamtos rytmečiuose telebokštu ir gražuoliu upės slėniu pasigrožėti galėdavau....Vasaruose:visur kvepėdavo žolė,saulėje skaisčiai blizgėdavo telebokštas jis neniūriausias tokiame metų laike,bet labiau nušvitęs,čia saulės įtaka.O pasakiškas upės slėnis pasitikdavo mane ir mano Dogą....Ruduo pats už save atsako,jis dvipusis.Jame du santykiai,buvo giedrios ar niūkios dienos.Slėny būdavo pilkumų spalvos,bet medžiai tik su auksiniais lapais,kaip aukso pabiros,kaip torto papuošalas puošdavo jį....Rytmečiais:Štai rudens ar pavasario spalvos būdavo tie orientyrai kurie orientuodavo mane į įstabų šių metų laikų suvokimą....Žiema ar vasara tai metų laikai su 2 santykiais šiluma ar šalčiu.O dar tu mano kelionių vasaruose nesvarbu 1 metais,ar paskutiniais vojažų metais,čia šiose apylinkėse būdavo daug paukščių. Pavasarinių ir vasarinių kelionių metu po telebokšto apylinkes tūkstančius jų paukščių garsus sugėrė mano ausys,o mano šuns Dogo nuo tu garsų dar labiau linko ausys....O štai žiema kokį giedrų vakarą, be jokios nykumos,bet su žvalumu paryškindavo ,žvaigzdėtą vakarą šį telebokštą,kuris kaip atšvaitas žibėdavo su raudonomis lempomis pakibęs ore......Štai mano tų kelioniš rato planas.Buvome 2 keliautojai aš ir mano šuo Dogas Dogužėlis,toliau vadinsim tuos keleivius Praeitinukais,nuo žodžio "praėję" "pro"kelionių taškai, vietos:1 taškas(kelionės pradžia)..Vieno miesto Žalgirių rajono 4 aukšte butas po dešine..2 kambarių) 2 taškas 2 vidurinė mokykla("praeitinukai"ėjo pro mokyklos stadioną);..3 taškas Žalgirių mikrorajono laukai("praeitinukai" ėjo pro sodus);4 taškas Plentas i Šiaulius kryptis("praeitinukai"kirsdavo šį plentą); 5 taškas Privačių namų rajonas("praeitinukai"eidavo šio rajono paribiu);6 taškas Medelynas("praeitinukai"kirsdavo medelyno kelią);7 taškas Kalvos( čia "praeitinukai","sustodavo") štai aš užsilipdavau rytais ar vakarais ant tos kalvos viršaus ir plačiu akiračiu apžvelgdavau žemiau plytinčias apylinkes,pvz tamsoje tolumoje matydavau telebokštą su raudonomis lempomis ar "dogo"lauką,.kurį vadinau tuo vardu.Pasakiška!...8 taškas Pats bokštas,netoli jo žydų kapinaites("praeitinukai"aš ir mano dogas "skersuodavome",t.y.praeidavom pro bokštą....9 Taškas Slėnis ir upė (Gražiausias kelionės taškas)(Be komentarų);..10 Taškas Upės tiltas ("praeitinukai",čia aš ir mano dogas"skersuodavome"pro vienintelį miesto automobilių tiltą);....11 Taškas Katalikų bažnyčia ir parkas ("praeitinukai","skersuodavome" šią šventovę );12 Taškas Evangelikų liuteronų bažnyčia ir parkas ("praeitinukai","skersuodavome"ir šią šventovę)....13 Taškas Ties senu ir storu ąžuolu("praeitinukai","skersuodavome"šį pagonišką -simbolį medį);14 Taškas Prezidento gatvė ir katilinė ("praeitinukai","skersuodavome"katilinę);15 Taškas Galutinis kelionės taškas(Namai Gedimino gatvėje).Taigi mes šie "praeitinukai"aš ir mano šuo Dogas Dogužėlis beveik 6 metus turejom reguliarų kelionės marsrutą, kuri jums pateikiau aš......Paprastas provincijos keliautojas
Retorika
Retorika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į:
navigaciją,
paieškąCiceronas, vienas žymiausių oratorių.
Retorika (
graik. ρητωρ, rhêtôr, oratorius) – vienas iš trijų pirmųjų
laisvųjų menų (šalia
dialektikos ir gramatikos) Vakarų kultūroje. Senovėje ir
Viduramžiais tiek retorika, tiek dialektika buvo suprantamos kaip siekis būti įtikinamu. Šiais laikais retorika suprantama kaip įtikinėjimo žodžiu menas, kai kalboje
argumentai sudėliojami iš anksto suplanuota dialektine tvarka.
[
taisyti] Retorikos rūšys
Proginė
Giriamosios, peikiamosios kalbos; paremtos gerumo ir blogumo kategorijomis.
Politinė, svarstomoji
Įtikinėjamosios ir atkalbinėjamosios kalbos; paremtos naudingumo ir žalingumo kategorijomis.
Teisinė
Kaltinamosios ir ginamosios kalbos; paremtos teisingumo ir neteisingumo kategorijomis.
Modernioji komercinė
Tai praktinė verslo retorika, paremta moderniosios literatūros (detektyviniai romanai), kino (scenarinė intriga), reklamos (lakoniška ekspresyvi kalba) ir suvokimo psichologijos (girdimosios informacijos priėmimas) atradimais. Apima tokias sritis kaip:
elektroninis laiškas,
telefono pokalbis, verslo derybos, verslo prezentacija naudojant "
PowerPoint" skaidres ir kt.
[
taisyti] Senovės Graikija
Vakarietiškas retorikos supratimas kilo iš viešojo ir politinio gyvenimo
Senovės Graikijoje, kuriame oratorystė turėjo didelę reikšmę perteikiant filosofines idėjas. Daugelis filosofų savo mintis dėstė tik žodžiu, o užrašytos jos mus pasiekė tik per jų mokinius ir pasekėjus. Taip retorika tapo svarbiu menu, kuris oratoriui padėdavo surasti auditorijos įtikinėjimo savo argumentų teisumu formas, priemones ir taktiką. Retorika buvo vertinama kaip padedanti surūšiuoti ir paaiškinti pateikiamus argumentus.
Retorikos pradžia paprastai siejama su Didžiosios Graikijos autoriumi Corace (
Sirakūzai). Vėliau retorikos mokymas persikėlė iš
Sicilijos į
Atėnus, kur retoriką išpopuliarino V a. pr. m. e. keliaujantys mokytojai, vadinti
sofistais. Tarp jų žinomiausi buvo
Protagoras,
Gorgijas (
427 m. pr. m. e. emigravęs iš Sicilijos į
Atėnus) ir
Isokratas. Dėl to retorika ilgai išliko artimai susijusi su
filosofija.
Platonas sofistus griežtai kritikavo, teigdamas, kad jie užsiima tuščiažodžiavimu.
Istorikams ir archeologams ramybės neduoda klausimas, kur buvo legendinis lig šiol neatrastas Pilėnų piliakalnis. Šis piliakalnis išgarsėjo, kai gindamas Pilėnų pilį 1336 metų vasario 25 dieną žuvo Žemaitijos kunigaikštis Margiris (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino brolis) ir visa pilies įgula.
Didelė tikimybė, kad archeologų ieškomi Pilėnai yra prie Skaudvilės esantis Ivangėnų piliakalnis. R.Malycho foto
Priskyrė dzūkams
Neaišku kodėl, tačiau prieš keletą dešimtmečių istorikai darė prielaidą, kad garsioji Pilėnų pilis stovėjo Dzūkijoje ant Punios piliakalnio. Ten dzūkai Pilėnų pilies gynėjams netgi paminklą pastatė. Ilgus dešimtmečius istorikai Pilėnus Punios piliakalniui priskyrė nepaisydami, kad viduramžių kronikose gana tiksliai įvardyta, kurioje baltų žemėje stovėjo legendomis apipinta Pilėnų pilis.
Remiantis viduramžių kronikininku Vygandu Marburgiečiu, Pilėnų pilis stovėjo Trapėnų žemėje. Ją 1336 metais užpuolęs Vokiečių ordinas. Nors jėgos buvo nelygios, lietuviai gynėsi narsiai. Praradę viltį atsilaikyti, pagonys sumetė į ugnį didelius turtus, o patys išsižudė nenorėdami patekti kryžiuočiams į nelaisvę. Vienas paskutiniųjų žuvo pilies gynybai vadovavęs Žemaitijos kunigaikštis Margiris, prieš tai jis esą nužudė ir savo žmoną.
Po 1336 metais įvykusio kryžiaus žygio (talkininkai buvo renkami Vokietijoje, Austrijoje ir netgi Prancūzijoje) didžioji dalis Karšuvos žemės tapo negyvenama dykra, 1337 metais Vokietijos imperatorius Liudvikas Bavarietis Karšuvos žemę dovanojo Kryžiuočių ordinui, bet šiam ten taip ir nepavyko nei pilių pastatyti, nei įsitvirtinti.
Pilėnus gynė legendinė asmenybė
Yra duomenų, kad iki tapdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Karšuvos žemę valdė ir jos gynybai vadovavo Gediminas. Jam tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Karšuvos ir visos Žemaitijos valdymą perėmė jo brolis Margiris. Pastarasis garsus tuo, kad kryžiuočiams 1329 metais surengus kryžiaus žygį į Žemaitiją iškvietė į dvikovą Bohemijos karalių Joną Liuksemburgietį. Prasidėjus dvikovai vienas Margirio karių puolė padėti savo kunigaikščiui, pažeidė dvikovos taisykles ir Margiris buvo priverstas pasiduoti ir sumokėti didelę išpirką. Ji buvo sumokėta Šventosios Romos imperijos monetomis, lietuvių pagrobtomis 1326 metais žygio į Brandenburgo markgrafystę (Berlyno apylinkės) metu. Margiris – kol kas vienintelis žinomas lietuvis, kovęsis dvikovoje su Europos valstybės valdovu.
Legendinį Žemaitijos valdovą Margirį pelnytai galima statyti šalia kitų legendinių Žemaitijos valdovų: Saulės mūšio laimėtojo Vykinto, Durbės mūšio laimėtojo Treniotos, Kęstučio ir Žemaitijos valdovo „karjerą“ pradėjusio Vytauto.
Troppen – Trepų kaimas?
Kol kas nežinoma ir galbūt niekada nepavyks sužinoti, kur buvo garsioji Pilėnų pilis. Tačiau kronikininkas Vygandas Marburgietis mini Trapėnų žemę.
V.Marburgietis įvardija, kad 1336 m. vasario 25 dieną sunaikinta Pilėnų pilis, stovėjusi Troppen žemėje. Troppen žemė minima 1363 ir 1390 metais kryžiuočių žygių į Žemaitiją pranešimuose. Lietuvių rašytiniuose šaltiniuose Trapėnų (Troppen) žemė pirmą kartą paminėta 1575 metais, tuomet ten jau buvo Trepų dvaras ir palivarkas. Jei Pilėnų pilis stovėjo Trapėnų – Trepų žemėje, tai legendinės pilies piliakalnio galbūt reikėtų ieškoti kažkur netoli dabartinės Skaudvilės seniūnijos Trepų kaimo.
Viduramžių kronikose aprašyti Trepai yra už trijų kilometrų nuo Skaudvilės į šiaurės vakarus, o trys kilometrai nuo Skaudvilės į vakarus dunkso senoji Karšuvos žemės sostinė – Ivangėnų – Karšuvos piliakalniai.
Karšuvos piliakalniai
Pirmasis piliakalnis, vadinamas Pilike, yra kalva, kurią iš pietų, vakarų ir šiaurės juosia Suvirkštės upelis. Piliakalnio aikštelė – 40 metrų ilgio, 35 metrų pločio rytiniame piliakalnio pakraštyje supiltas 4 metrų aukščio pylimas, rytinėje papėdėje yra senovės gyvenvietės liekanų. Apie 50 metrų į šiaurės vakarus nuo pirmojo yra antrasis piliakalnis, manoma, kad jis buvo pirmojo priešpilis.
Ivangėnų – Karšuvos piliakalnius 1905 metais aprašė istorikas Liudvikas Kšivickis, 1997 metais žvalgomuosius archeologinius piliakalnio tyrimus atliko archeologai Vykintas Vaitkevičius ir Gintautas Zabiela.
Kryžiuočių kronikose 1385 metais minima ten stovėjusi Karšuvos pilis leidžia daryti prielaidą, kad Ivangėnų – Karšuvos piliakalniai buvo senovinės Karšuvos žemės administracinis centras su jame gyvenusiu kunigaikščiu.
Manoma, kad XIII amžiuje, XIV amžiaus pradžioje Karšuvos žemė turėjo kunigaikštystės statusą, žemės teritorija didžia dalimi atitinka dabartinės Tauragės apskrities teritoriją. Karšuvos žemė susiformavo XII amžiaus pabaigoje, o iki tol joje gyveno istorikams kol kas nežinomo vardo baltų gentis. Keisčiausia, kad etnogenezės atžvilgiu artimiausi Karšuvos žemės gyventojų giminaičiai – Latvijos pietuose gyvenanti žiemgalių gentis, nors Karšuvą ir Žiemgalą skiria apie 150 kilometrų. Dar Karšuvos gyventojams etnogenezės atžvilgiu artimi kuršiai (Latvijos Kuršo pusiasalis ir vakarinis dabartinės Žemaitijos pakraštys) bei prie Nemuno gyvenusi (Tilžės, Ragainės apylinkės) jau išnykusi Skalvių gentis.
Kodėl Karšuvos (dabartinės Tauragės apskrities) gyventojams artimesnės ne lietuvių, o Latvijos žiemgalių ir kuršių gentys, atsakymo kol kas nėra, bet galbūt ateityje pavyks įspėti šią mįslę.
Tai kur ieškoti Pilėnų?
Garsieji Pilėnai turėtų būti kažkur netoliese kronikoje paminėtos Trepų žemės centro, dabartinio Trepų kaimo. Didelė tikimybė, kad Žemaitijos kunigaikščio Margirio rezidencija buvo Karšuvos žemės administracinis centras – Ivangėnų – Karšuvos pilis, kad būtent šią pilį gynė kunigaikščio reguliari kariuomenė ir būtent čia 1336 metais įvyko viena garsiausių Lietuvos viduramžių tragedijų.
Tiksli Pilėnų vieta kol kas nenustatyta, bet dauguma istorikų sutaria, kad Pilėnai buvo Pietų Žemaitijoje – Karšuvos žemėje. Kaip galima Pilėnų vieta minimi Ivangėnų – Karšuvos, Molavėnų (Raseinių rajonas), Bilionių (Šilalės rajonas), Batakių (Aukaimio) piliakalniai. Prie šio sąrašo dar būtų galima pridurti įspūdingą Pagramančio piliakalnį, kuris saugojo du svarbius kelius į Žemaitijos gilumą (palei Jūros ir Akmenos upes). Is http://www.kurjeris.lt
Praeities veidrodyje 2002 03 20
Šiandieną nuo 18 val iki 21 val. stebėjau neblogą J.Miltinio teatro 2 dalių spektaklį,kuris vadinasi "Prie auksinio ežero".
Veiksmas vyko JAV vienoje iš Naujosios Anglijos valstijų.
Šis regionas "priglaudė" didijį Amerikos miestą Bostoną.
T.y. Masačiusetsas yra garsiausias Bostonu,o Naujoji Anglija kaip regionas savaime garsi natūralia gamta.Taigi Naujoji Anglija turi ir "Auksinį ežerą". Galbūt tos pjesės autorius išgalvojo šį ežerą ir jo pavadinimą tačiau veiksmas sukosi prie jo.Šiame spektaklyje du seni amerikiečiai vyras ir žmona Nortonai atostogavo.(Donato Banionio) Senasis Nortonas savo irzliomis kalbomis,blaškėsi kaip pulsuojančio ežero bangos,jo
nuotaikos ,kalbėsena kito dinamiškai. O jo žmona ponia Norton
buvo kantri su juo,tai buvo moteris kuri jį palaikė,o kaip žinia
palaikymo bene labiausiai reikia senatvėje.Bet šių garbiųjų Nortonų dukra buvo šiek tiek kitokia,ir tai matėme mes žiūrovai.Štai šis tėvas ir jo duktė nebuvo vienas kitam labai artimi,bent iki galo atviri.O jų barniai, bei šabloniškas susitaik
ymas atrodė neturėjo ilgai ir negarbingai tęstis. Čia nebuvo
jausmų žaidimo Va bank,nes koks gi būtų tėvas kuris atsižadėtų savo dukros,o kokia būtų duktė kuri tą patį padarytų atsižadėtų jo. Barniai iki antrosios spektaklio dalies
buvo dinamiški.Bet čia įsijungė į spektaklio žaidimą,be barnių ir su barniais Paštininkas, Nortonų dukros (Čelsi) sužadėtinis
Bilas Rėjus; Robertas (Rėjaus sūnus). Kiekvienas su savo amplua,ir žaidimais su trijais jausmais: Meile,Neapykanta,
Kantrybe.Duktė Čelsi su kitais visai maloni mergina,bet storžieviška su Tėvu. O dantistas Billy pavadinęs Čelsi tėvą Misterį Nortoną įstabiu žmogumi,bet gana taikliai pamatė ir jo marazminę savybę Bambėjimą. O ponia Norton šiame spektaklyje pasirodė lyg smulkių nesklandumų ištaisytoja.
Taigi tie gerai suvaidinti gerbiamojo Donato Banionio ir kitų aktorių personažai,manipuliavo ir mūsų padarytais veiksmais jau realiame gyvenime.Nes mes ir žiūrovai ir personažai esame
labai gyvenimiški,ir dažnokai be priežąsties ar su priežąstimi,susipykstame su savo artimaisiais.Bet vis dėlto šie personažai spektaklyje prie gražaus "Auksinio ežero" ir liko artimomis būtybėmis,pyktis neišrovė gerus jausmus. O tai svarbiausia...
P.S. Tą dieną, kai aš ziūrėjau iš balkono į šį puikų spektaklį tam tikra prasme sukosi gyvenimo filmas,kurį išgyveno aktoriai ir jų žiūrovai.
SULTYS
Burokėliuose vitamino C dvigubai daugiau nei morkose. Raimundo Šuikos nuotrauka
Laikas išsispausti šviežių sulčių ir jomis atgaivinti organizmą. Sveikatos pasipildysime visai žiemai.
Laikas išsispausti šviežių sulčių ir jomis atgaivinti organizmą. Sveikatos pasipildysime visai žiemai.
Burokėlių sulčių galia
Burokėlių sultys nėra itin skanios, tačiau turi išskirtinę vertę. Nuo seno populiarus burokėlių, morkų ir ridikų sulčių mišinys – geriausias vaistas nuo mažakraujystės (keletą mėnesių geriama po 1–2 šaukštus kasdien prieš valgį). Šiems šakniavaisiams gamta dovanojo baltymų, angliavandenių, riebalų, organinių rūgščių, ląstelienos, pektinų, karotino, daug vitaminų, įvairių mikroelementų. Burokėliuose yra net neseniai atrasto vitamino U, kuris gydo ne tik žaizdas, bet ir alergiją.
Burokėliai organizmą stiprina geležimi, manganu, nikeliu, variu, boru, stronciu. Jodo burokėliai turi daugiau nei kitos daržovės. Burokėliuose esančios medžiagos skatina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą. Unikalus natrio ir kalio santykis 10:1 padeda druskų pertekliui lengvai pasišalinti, neleidžia kauptis ant kraujagyslių sienelių, todėl sultis galima vartoti išsiplėtus venoms, pakilus kraujo spaudimui, sutrikus širdies veiklai.
Sultyse esančios biologiškai aktyvios organinės medžiagos (betaninas, betainas) skatina kepenų ląstelių gyvybingumą, gerina tulžies išsiskyrimą, žarnyno veiklą. Jos geriamos sergant hipertonine ar skydliaukės ligomis, tinka turintiems antsvorį žmonėms. Sergant hipertonine liga, ypač kai vargina galvos svaigulys, galima du mėnesius po valgomąjį šaukštą 2 kartus per dieną prieš valgį gerti tokį mišinį: burokėlių, morkų, krienų, citrinų sulčių, medaus. Burokėlių sultys tinka vėluojant mėnesinėms (reikia gerti po 50–100 g 2–3 kartus kasdien), jos gali pakeisti hormoninius sintetinius preparatus, vartojamus klimakso metu. Jei kankina padidėjęs kraujo krešumas, sergate gastritu, opalige, šviežias sultis ir burokėlius reikėtų vartoti saikingai.
Salierai – kalio ir natrio šaltinis
Salierai turi daug gydomųjų galių. Šakniastiebiuose gausu angliavandenių, riebalų, baltymų, organinių rūgščių, įvairių vitaminų, mineralinių druskų – ypač daug kalio ir natrio. Salierų sulčių reiktų gerti tiems, kurie vartoja daug krakmolo ir cukraus turinčių maisto produktų. Natris skystina kraują bei limfą, apsaugo nuo plaučių, bronchų ligų, priešlaikinio senėjimo. Salierai saugo organizmą nuo avitaminozės, tinka dietinei mitybai – ypač tada, kai valgoma mažai rūgščių. Salierų ir morkų sulčių mišinys stiprina nervų sistemos veiklą, regėjimą. Salieruose esančios medžiagos gerina apetitą, nuo ligų apsaugo inkstus ir šlapimo pūslę, padeda sergantiems podagra, reumatu, skatina išsiskirti šlapimą (gerti reikia po 1 šaukštą tris kartus per dieną pusvalandį prieš valgį). Salierų sultis galima vartoti sergant širdies, kraujagyslių ligomis. Salierai kartu su krienais, medumi ir citrina sugeba išvalyti mūsų sąnarius nuo senatvėje susikaupusių druskų.
Sulčių galima pasiruošti ir iš salierų lapų. Juose yra net 11 kartų daugiau kalio nei gumbuose. Karotino kiekiu salierai nenusileidžia burokėliams, morkoms, špinatams. Lapuose yra 30 kartų daugiau vitaminų ir 50 kartų daugiau karotino, nei šakniavaisiuose.
Morkų sultys – ne tik akių šviesai
Kasdien galima išgerti nuo 0,5 iki 3 l morkų sulčių. Morkų sultyse daug karotino (provitamino A) ir kitų vitaminų (B1, B2, B3, B6, C, D, E, K, PP), kalio, kalcio, kobalto, geležies, vario, jodo, fosforo druskų ir fermentų, daug augalinio insulino, iki 9 procentų cukraus.
Karotinas būtinas regėjimui, augimui, odai ir gleivinėms. Morkų sultys labai maistingos, greitai stiprina organizmą, gerina apetitą, virškinimą, dantis. Morkos skatina kūdikį maitinančios moters pieno liaukų sekreciją, jos ypač naudingos paskutiniais nėštumo mėnesiais – sumažėja kraujo užkrėtimo pavojus gimdymo metu, organizmas aprūpinamas pakankamu kalcio kiekiu. Kelias savaites kasdien reikia išgerti po 0,5 l sulčių. Sumaišytos su medumi jos padeda peršalus. Sultys šiek tiek laisvina vidurius, dėl to tai – gera profi laktikos priemonė nuo vidurių užkietėjimo ir hemarojaus (geriama po 100–200 ml prieš valgį). Mažiems vaikams reikia išgerti po valgomąjį šaukštą ryte ir vakare. Morkų sultys naikina puvimo procesus žarnyne, jį valo.
Kai skrandyje per daug rūgščių, taip pat naudinga kasdien gerti po stiklinę sulčių. Sultys vartojamos sergant kepenų, inkstų, širdies ligomis, veikia endokrininę sistemą, didina atsparumą infekcijoms. Sutarkuotą morką galima dėti ant žaizdos, nudegusią ar nušalusią odą plauti sultimis. Taip sumažės skausmas bei uždegimas, odos epitelis greičiau atsinaujins.
Paruoštas tarkuotas morkas reikia tuojau pat valgyti, o sultis – gerti, nes šviesos veikiamas karotinas skyla. Nuskustas morkas geriau laikyti inde be vandens, pridengtas švariu drėgnu audiniu, ne ilgiau kaip 2–3 val. Vandenyje greičiau suyra vitaminas C, prarandama mineralinių druskų. Konservuotos sultys ne mažiau vertingos už šviežias. Vartojant labai daug morkų sulčių oda gali įgauti gelsvą atspalvį, tačiau tai visiškai nepavojinga: nustojus gerti sultis odos geltonis greitai išnyksta. Jei paūmėjusi skrandžio opa, gerti šviežias sultis ar valgyti morkas reikėtų saikingai.
Kokį vandenį gerti?
Inga Saukienė, www.DELFI.lt
2009 rugpjūčio mėn. 2 d. 14:59
PasidalintiPasidalink naujiena:
Siųsk drauguiFacebookTwitterFrype.ltdel.icio.usMyspace©
CorbisVandenį būtina gerti – ir ne tik vasarą. Tačiau kokį? Vieni dievagojasi tikrai už jį nemokėsią ir sėkmingai atsisuka čiaupą. Kiti šventai tiki gydomosiomis mineralinio vandens savybėmis ir nuo parduotuvės lentynų šluoja butelius su įvairiausių pavadinimų etiketėmis. Tokiems pirkėjams specialistai pataria pirmiausiai apsispręsti, ko jie iš vandens tikisi, o tuomet itin atidžiai skaityti etiketes.
Ko tikėtis iš geriamojo vandens
Vanduo dalyvauja daugelyje žmogaus organizmo funkcijų. Netekęs apie 12-20 proc. vandens, organizmas žūtų apsinuodijęs savo paties apykaitos produktais. Gyvybiniai procesai gali vykti tik tada, kai ląstelėse esti pakankamai vandens. Senstant vandens audiniuose mažėja ir tai susiję su lėtėjančia medžiagų apykaita.
Specialistai teigia, kad kasdien turėtume išgerti apie 2 litrus vandens. Tiesa, vandens poreikis skiriasi priklausomai nuo klimatinių sąlygų, fizinio krūvio ir netgi individualių žmogaus savybių, pavyzdžiui, prakaitavimo intensyvumo. Paprastai troškulys įspėja apie vandens poreikį, tačiau žmonės dažnai išgeria tik tiek vandens, kad sudrekina tik burna.O tai jau negerai,nes vandens poreikis yra paprastai didesnis...
Daugelyje Lietuvos vietų tekantis vanduo iš čiaupų – visiškai tinka gerti ir nėra prastesnis už fasuotą geriamąjį vandenį. „Geriamajame vandenyje tikėtis kažkokių mineralinių medžiagų neverta – tai tas pats vanduo iš čiaupo“, - teigė Visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos Leidimų ir licencijavimo skyriaus vedėja Ilona Drulytė.
Beje, specialistai įspėja, kad etiketėje informacija apie geriamojo vandens cheminę sudėtį ar vandens šaltinio vietovę dažnai pateikiama tendencingai, siekiant geriamąjį vandenį pateikti panašiai kaip natūralų mineralinį vandenį ar šaltinio vandenį ir suklaidinti vartotoją. Tuo tarpu jis gali būti tik minkštintas, valytas fizikiniais ar cheminiais būdais, paruoštas dezinfekcinėmis medžiagomis, pavyzdžiui, ozonuotas. Taigi iš esmės fasuotas geriamasis vanduo reikalingas tuo atveju, jei iš čiaupo tekantis vanduo yra neskanus arba nesaugus.
Kaip pasirinkti mineralinį vandenį
Tuo tarpu gamtoje esantis vanduo nėra tik vandenilio ir deguonies junginys, jame daug įvairių ištirpusių mineralinių druskų, kurių sudėtyje yra kalcio, magnio, natrio, kalio, chloridų, sulfatų, rūgščiųjų karbonatų, o taip pat biologiškai aktyvių mikroelementų, vadinamų būtinaisiais elementais – fluoro, mangano, geležies, jodo, cinko, vario.
Šių elementų galima tikėtis, jei etiketėje nurodyta, kad tai yra natūralus mineralinis vanduo. „Kita vertus, pastarasis taip pat savo chemine sudėtimi gali būti panašus į geriamąjį vandenį, todėl vartotojui atskaitos tašku galėtų būti bendroji vandens mineralizacija. Jeigu ji yra iki 1000 miligramų litre, vadinasi, mineralų nėra daug. Jei ji viršija 1000, jau galima pasižiūrėti, kokių druskų vandenyje yra“, - aiškino specialistė.
Taigi, jei etiketėje nurodoma, kad mineralų vandenyje yra dešimtys miligramų, vadinasi, jis artimas geriamajam vandeniui, jei šimtai – jau šis tas. Anot I. Drulytės, Lietuvoje populiariausi du mineralinių vandenų tipai. Vieni dėl dominuojančio natrio chlorido (NACl), „pamaitinančio“ organizmą druskomis, yra sūrūs. Tai turi ir privalumų, ir trūkumų. Mat druskos mes ir taip dažnai vartojame per daug. Toks vanduo ypač netinka žmonėms, turintiems aukštą kraujospūdį. Tačiau labai sveika tokio vandens atsigerti, jei dirbome, sportavome ir stipriai išprakaitavome.
Kito tipo mineraliniuose vandenyse yra daugiau sulfatų (SO4), kurie skatina žarnų motoriką, todėl gali turėti lengvą vidurius laisvinantį poveikį. Paprastai jie neturi jokio ypatingo skonio.
„Beje, vandens, kuriame yra labai didelis kiekis druskų, pastoviai gerti negalima. Jo labai sveika išgerti 1-2 stiklines, tačiau dienos normos – 2 litrų – tikrai būtų per daug. Nuolatinei mitybei geriausiai rinktis vandenį, kuriame mineralinių medžiagų yra mažai, geriamąjį arba šaltinio vandenį“, - patarė pašnekovė.
Angliarūgštės privalumai ir trūkumai
Mineralizuotas vanduo pastaruoju metu vadinamas stalo vandeniu. Jis dažniausiai gaminamas natūralų mineralinį vandenį sumaišant su geriamuoju ar išvalant jį nuo mineralų, o vėliau dirbtinai juos atstatant. „Paprastai savo chemine sudėtimi jis prilygsta geriamajam, tačiau kartais gali turėti ir daugiau mineralų. Šiaip ar taip, jis pagamintas taip, kad būtų skanus ir patrauklus vartotojui“, - pasakojo I. Drulytė.
Tuo tarpu šaltinio vanduo savo sudėtimi, anot specialistės, praktiškai nesiskiria nuo geriamojo vandens, tačiau yra nevalytas ir kitaip neapdorotas – kitaip tariant, toks, koks gamtoje. Tokį vandenį dažnai renkasi žmonės, kuriems malonu žinoti, kad geria natūralų produktą.
Dar vienas pasirinkimo kriterijus – vandens prisotinimas angliarūgšte. „Angliarūgštės dėka susidaro rūgšti terpė, o jos nemėgsta bakterijos, todėl toks vanduo ilgiau išsilaiko saugus. Tam tikrais atvejais jis skanesnis, gerai malšina troškulį, gerina žarnyno motoriką, todėl labai tinka po sočių pietų. Tačiau toks vanduo netinka žmonėms, turintiems problemų dėl skrandžio rūgštingumo, kadangi angliarūgštė keičia neutralią terpę rūgštine“, - teigė I. Drulytė.
Informacija apie vandens prisotinimą anglies dvideginiu etiketėje gali būti nurodoma įvairiai. Jei parašyta, kad vanduo natūraliai prisotintas anglies dvideginio, tai reiškia, kad anglies dvideginio koncentracija yra tokia pati, kaip ir jo gavybos vietoje.
Užrašas „natūralus mineralinis vanduo, prisotintas savo šaltinio anglies dvideginio“ byloja apie tai, kad anglies dvideginio kiekis po išfasavimo yra didesnis nei tas, kuris yra nustatomas vandenyje jo gavybos vietoje.
Užrašas „gazuotas natūralus mineralinis vanduo“ reiškia, kad vanduo papildytas kitokios kilmės anglies dvideginiu nei tas, kuris yra požeminiame sluoksnyje ar telkinyje.
Anot specialistės, vandenį parduotuvėje reikėtų rinktis kaip maisto produktą ir neprilyginti jo vaistui. Negalima ir tikėtis kažkokio gydomojo poveikio. Kita vertus, tam tikrais atvejais Europos Sąjungos institucijos leidžia etiketėse nurodyti: „gerina virškinimą“, „gali sureguliuoti kepenų ir tulžies funkcijas“ ar pan.
vaisiai kaulavaisiai
Sveikata
Mitybos specialistai pataria žmonėms dažniau valgyti džiovintų vaisių
Asta Bendoraitė, „Valstiečių laikraštis“
2010 vasario mėn. 6 d. 00:10Pasidalinti
Pasidalink naujiena:Siųsk drauguiFacebookTwitterFrype.ltdel.icio.usMyspaceLiveJournalSpausdinti Informuoti redakciją Komentarai (11) Teksto dydis:
© Corbis/ScanpixYpač pravartu daugiau jų vartoti šaltuoju metų laiku, nes tai pats natūraliausias maisto papildas, stiprinantis organizmą, jo imuninę sistemą.
Suteikia sotumo jausmą
Mikroelementų koncentracija džiovintuose vaisiuose, palyginti su šviežiais, yra keliskart didesnė: užtenka jų suvalgyti porą šimtų gramų, ir organizmas bus aprūpintas visą parą. Kad gautume tiek pat mineralinių medžiagų, šviežių vaisių reikėtų sušveisti net kelis kilogramus.
Džiovintuose vaisiuose išlieka ne tik mineralinės druskos, bet ir vitaminai, skaidulos, natūralus cukrus. Juos ypač gerai vartoti dėl sudėtyje esančios ląstelienos, labai reikalingos virškinamajam traktui. Džiovinant vaisius išgaruoja vanduo, o visos kitos žmogui itin reikalingos medžiagos išlieka.
Džiovinti vaisiai saldūs, nes juose yra daug gliukozės ir fruktozės, o sacharozės, atvirkščiai, mažiau. Šie produktai labai gerai numalšina alkį.
Kada reikėtų atsisakyti
Džiovintų vaisių atsargiai derėtų valgyti vyresniems žmonėms. Mat dėl šiuose produktuose esančio fosforo pertekliaus gali sunkiau susidaryti vitaminas D ir sutrikti kalcio balansas organizme. Tai padidina osteoporozės riziką.
Nepatariama džiovintų vaisių valgyti sergantiesiems kepenų, inkstų ligomis, turint kai kurių virškinimo sistemos negalavimų.
Atsargiai duokite šių vaisių vaikams: turite būti tikri, kad nėra jiems alergiški.
Pirkdami šiuos maisto produktus, pažiūrėkite, ar nėra priplėkę, nemalonaus kvapo, pažeisti grybelio, apipeliję, sulipę, apgraužti kirminų ar kitokių parazitų.
Prieš valgant šiuos vaisius būtina nuplauti iš pradžių karštu, paskui šaltu tekančiu vandeniu. Kai kuriuos pravartu kurį laiką pamirkyti šaltame vandenyje.
Kokios naudos tikėtis
Daugiausia kalio, fosforo ir geležies sukaupę džiovinti abrikosai, tad jų ypač pravartu dažniau valgyti tiems, kurių silpnesnė širdies ir kraujagyslių sistema, sulėtėjusi medžiagų apykaita, kuriuos vargina aukštas kraujospūdis, kurie dirba sunkų fizinį ir protinį darbą. Privalu šių vaisių įtraukti į savo racioną sergantiems mažakraujyste, jaučiantiems energijos stoką ir sumažėjusį darbingumą. Norint išvalyti žarnyną, užtenka suvalgyti 100–150 g išmirkytų džiovintų abrikosų.
Džiovinti abrikosai labai reikalingi, kai žmogus vartoja šlapimą varančius vaistus. Mat tada organizme sutrinka mineralinių druskų pusiausvyra, o abrikosai – šių druskų šaltinis.
Turistai puikiai žino: kelios suvalgytos džiovintos slyvos laisvina vidurius. Šiuose vaisiuose gausu vitaminų A bei C. Taigi jie padeda išvengti peršalimo ligų ir sustiprinti imunitetą. Valgantys daugiau džiovintų slyvų nesiskundžia regėjimo sutrikimais, stipresnė jų nervų bei raumenų sistema, geresnis darbingumas, mažesnis nuovargis. Taip yra dėl slyvose esančių mineralinių medžiagų, ypač geležies.
Džiovintose kriaušėse gausu angliavandenių. Jei džiovinsite ne visai sunokusias, jose bus nemažai sorbitolio. Šis gali pakeisti cukrų žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu. Džiovintų kriaušių nuoviras puikiai malšina troškulį karščiuojant. Jame nemažai rauginių medžiagų, naudingų sergant žarnyno ligomis.
Šie vaisiai efektyviai šalina iš organizmo toksinus ir sunkiųjų metalų druskas.
Džiovintų vynuogių – razinų, vartojimas užkerta kelią peršalimo ligoms. Tinka jos ir aterosklerozės profilaktikai, nes mažina cholesterolio kiekį kraujyje, o dėl gausaus maistinių skaidulų kiekio itin svarbios saugantis nuo įvairių virškinimo sistemos ligų bei vėžio. Razinose gausu tokių svarbių mūsų širdžiai ir nervų sistemai mineralinių medžiagų kaip kalis, kalcis, natris, magnis.
Sergantiems bronchitu, kosėjantiems rekomenduojama suvalgyti 30 g razinų, apie valandą mirkytų vandenyje.
Džiovintuose obuoliuose vitamino C esama daugiau negu žaliuose ir energinė jų vertė didesnė negu natūralių vaisių. Valgydami džiovintus obuolius stipriname kaulus, dantis, imunitetą, geriname geležies įsisavinimą.
Saldžios ir daugelio mūsų labai mėgstamos džiovintos datulės yra puikus kalio, fosforo, kalcio, geležies, magnio šaltinis. Jas itin tinka vartoti tiems, kurie dirba labai įtemptą darbą. Šie vaisiai puikiai praverčia peršalus, mat juose esama medžiagų, chemine sudėtimi artimų aspirinui. Nuolatinis datulių vartojimas stiprina širdį, raumenis, dantis.
rubrikose pokalbiai
Leonidas Donskis. Arvydas Šliogeris tarp provokacijos ir tylos
2010-01-29
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai
Ne kartą esu pagavęs save galvojantį, kad nedidelė šalis paprastai nesuranda adekvačios kalbos ir prieigos dideliam savo mąstytojui įvertinti. Puolama į kraštutinumus. Vienas iš kraštutinumų: jis pradedamas kelti į padanges ir kanonizuoti, neretai net nesuvokiant, kad tai iškart nužudo didelę figūrą ir sumenkina visą jos mastą.
Pasakysiu atvirai – nesu didelis Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos filosofijos gerbėjas. Kaip kultūrininkus ir tautos šviesuolius – labai gerbiu juos abu. Visada žavėjausi Stasiu Šalkauskiu kaip tauraus, aristokratiško ir savo tautai ištikimai tarnaujančio lietuvių inteligento pavyzdžiu. Jo būta profesionalaus ir gero Vladimiro Solovjovo religinės filosofijos ir prancūzų tomizmo žinovo bei interpretatoriaus. Maceina buvo kūrybingesnis mąstytojas už savo mokytoją Šalkauskį, bet nedaug kas prilygo Šalkauskiui kilnumu, pedagoginiu talentu ir dvasios aristokratizmu – tuo, kas inteligentą ir paverčia inteligentu.
Bet kai pasigirsta mano kolegų balsų, teigiančių, kad lietuvių filosofijoje nieko nėra sukurta geresnio už Maceinos Filosofijos kilmę ir prasmę – neabejotinai puikią knygą, kurios, būkime atviri ir garbingi, kone kiekvienoje kertinėje formuluotėje vis dėlto gali išgirsti Karlą Jaspersą (lygiai kaip kita Maceinos garsi knyga Asmuo ir istorija yra giliai persmelkta Nikolajaus Berdiajevo minčių, temų ir teorinių siužetų), manyje kyla protesto balsas.
Mėginimą šiuos filosofus kone kanonizuoti Lietuvoje laikau, deja, logiška tąsa abejingumo tokioms figūroms, kaip Emmanuelis Levinas ir Vosylius Sezemanas – Levinas yra didžiausias visų laikų šios šalies pagimdytas filosofas, tapęs iškiliausiu XX amžiaus Europos moralės filosofu, o Sezemanas ikikarinėje Lietuvoje toli pranoko savo kolegas ne tik akademinėmis kvalifikacijomis, bet ir teorinės minties originalumu bei lygiu.
Sezemanas padėjo pagrindus ne vienai naujai filosofijos krypčiai Lietuvoje, sujungdamas fenomenologiją su Marburgo mokyklos neokantininkų idėjomis ir taip sukurdamas savitą kultūros filosofijos bei Kulturwissenschaften versiją. Derindamas rusų formalistų idėjas su savo įžvalgomis, Sezemanas gal net paklojo pamatus semiotikai – šitą teigė pats Algirdas Julius Greimas, o patvirtino Greimo mokinys, suomių semiotikas ir muzikologas Eero Tarasti. Apie Leviną netenka ir kalbėti. Na ir kas? Abu, tiek Levinas, tiek Sezemanas, buvo ir tebelieka Lietuvos intelektualinės atminties ir dėmesio periferijoje.
Beje, akademinė Lietuva taip ir liko nepastebėjusi, kad mūsų šalis iki Antrojo pasaulinio karo pasauliui davė dar vieną įdomų ir originalų mąstytoją, rašiusį lietuvių, rusų, anglų, vokiečių ir jidiš kalbomis, ir įdomiai svarsčiusį laiko problemą nuo šv. Augustino iki modernybės, – Izaoką Donskį (kiek žinau ir domėjausi, ne mano giminaitį, nors Vilniaus universiteto profesorius Dovidas Katzas pasiūlė man neskubėti su išvadomis).
Ką padarysi, tai greičiausiai nedidelės ir tik savimi pačia gyvenančios šalies akademinio elito reakcija – renkamasi tuos, kurie yra nutolę per saugų laiko ir mirties atstumą, kurių nėra šalia ir su kuriais tiesiog netenka konkuruoti. Arba renkamasi saviškius, su kuriais galima idėjiškai tapatintis ir kultūriškai ar politiškai atpažinti. C’est tout. Meilės ir pagarbos per prievartą nebūna.
Kitas kraštutinumas – didelis mąstytojas pradedamas koneveikti, pasisakymuose apie jį pilna sunkiai nuslepiamos neapykantos. Šitas pavojus didelio formato mąstytojui mažesnis. Geriau jau jo nekęsti ir keiksnoti (bet skaityti ir žinoti), nei jį karikatūrinti. O intelektualinė stabmeldystė bene labiausiai sukarikatūrina tuos, kurie, savo nelaimei, priima tokį groteskišką liaupsinimą kaip tikros pagarbos išraišką. Gerai pamenu, kaip tokio su grotesku besiribojančio savo liaupsinimo Lietuvoje atkakliai kratėsi Vytautas Kavolis ir kaip jis troško geriau jau net nekūrybingos ir netašytos kritikos, bet ne liaupsių ir paminklo statymo sau – tokiam gyvam ir kitiems bei sau itin kritiškam mąstytojui.
Kad ir kaip būtų, esama dar didesnio pavojaus – didelio mąstytojo prievartavimo kvailais pokalbiais arba klausimais, į kuriuos neįmanoma nei pateikti rimto atsakymo, nei nors kiek rimčiau diskutuoti jų pagrindu. Kitaip tariant, iš filosofo tikimasi triuko – tik ne cirko, o informacinio triuko.
Nustebink mus. Nesvarbu kaip. Kaip tik nori. Nori – kvailai juokauk, nori – sukrėsk ir virkdyk publiką kokia nors ašaringa tema. Atverk nasrus it liūtas cirke arba peršok per liepsnojantį lanką. Atvira klounada – dar geriau. Nenuostabu – juk gyvename politinėje ir moralinėje kultūroje, kurioje mėgstami tik arba vartojantieji tavo žodyną ir visais klausimais su tavimi sutinkantieji, arba tobulu taikiniu tampantys sušaržuoti ir demonizuoti priešai, iš kurių atimamos visos normalių žmonių savybės.
Įdomu, o kas galėtų ir turėtų didelę asmenybę, visada pažeidžiamą dėl savo talento, minties intensyvumo, atvirumo ar sąmoningos provokacijos ir rizikos, apsaugoti nuo mūsų viešosios sferos, kuri kuo toliau, tuo mažiau besiskiria nuo televizinės tikrovės, atakų ir grotesko? Jos mokiniai? Ar tiesiog inteligentiški ir skaitantys žmonės? Ar dvasios aristokratizmo likučių nepraradę kultūros žmonės, branginantys savo nepažemintą šalį ir jos kultūrą, o todėl nenorintys matyti, kaip medijos siekia įrodyti, kad sukarikatūrinti ir anekdoto objektu ar veikėju galima paversti bet ką?
Moderniosios populiariosios kultūros ir informacijos masėms sferoje juk nereikia nieko, ko suvokimas pareikalautų daugiau nei trijų minučių minties darbo. Kadangi masinės informacijos ir visų kultūros erzacų vartotojams reikia lengvai dramatizuotos pramogos, nieko nėra patogesnio kaip pakišti visiškai kitos kalbos ir pasaulėjautos žmogų, atimant iš jo kalbą ir įmetant į informacinio dirginimo ir visa ko šaržavimo bei iškraipymo mėsmalę.
Kartą Suomijos švedų humoristai pasigavo paviršutiniško ir tuščio bendravimo nemėgusį, tragiško likimo suomių muzikologą Seppo Heikinheimo (1938–1997) ir pradėjo jam uždavinėti nerimtus klausimus. Visą gyvenimą nemėgęs privalomai mokykloje dėstytos švedų kalbos (kurią jis, žinoma, mokėjo ir puikiai suprato), o kartu pajutęs, kad su juo nerimtai kalbama, Heikinheimo pradėjo atsakinėti į švediškai užduodamus klausimus suomiškai, ir dar pabrėžtinai rimtai.
Savo paskutinėje kontraversiškoje knygoje Supuvusio kiaušinio dienoraštis parašęs, jog nebemato prasmės gyventi pasaulyje, kuriame akyse viskas baigia degraduoti ir kuriame didžioji Europos kultūros tradicija daugiau nieko nebereiškia, Seppo Heikinheimo 1997 metais nusižudė.
Miniu jį todėl, kad simptomiška, jog per TV humoro laidą ypač veriasi simbolinis konfliktas tarp tos pačios visuomenės narių, kurie gyvena vieni šalia kitų, bet skirtingose kultūrose, o gal net ir epochose. Kada mes pradedame šaipytis iš didesnių už save? Tada, kada mums pavyksta juos išprovokuoti kalbėti ne savo kalba. Humoristai Heikinheimo neišprovokavo.
Iškilus lietuvių mąstytojas Arvydas Šliogeris kartas nuo karto leidžiasi išprovokuojamas ir įmetamas ne į savo kalbą. Dalindamas provokatyvius ir neretai stipriai perdėtų vertinimų kupinus interviu, Šliogeris dalyvauja ne savo kalboje. Jo tikroji kalba – visiškai kita. Interviu, polemikos, viešos patirties verbalizacija – ne jo sfera.
Šliogerio viešajame diskurse daug apnuogintos tiesos, kinizmo, kultūrpesimizmo, fatalizmo, pačiam autoriui pavojingo atsidengimo smūgiui, drastiško atvirumo (kurį it stalo teniso kamuoliuką jam tolydžio sugrąžina jokių sentimentų jam neturinti akademinė bendruomenė ir net jo mokiniai) ir to paties nuolatinio atsidūrimo ne savo diskursyvinėje ir egzistencinėje zonoje, kurioje atsidengiama smūgiui. Ciniškai ir nieko, net ir pačios savęs negerbiančiai visuomenei, kuriai pramogos jau seniai tapo vieninteliu prasmingo gyvenimo kriterijumi, tai tikra dienos sensacija ir dovana.
O tikroji Arvydo Šliogerio teritorija, jo minties ir kalbos namai – tyla, pauzė ir metafora (beje, nebūtinai loginė – Šliogeris kuria ir vaizdines metaforas). Jo kalba vieną po kito pašalina sau nereikalingus sluoksnius. Nelieka dekoro, dingsta puošyba ir akademinis žargonas. Lieka tik mintį perveriantys pirminiai, pamatiniai žodžiai ir į atmintį smingančios poetinės bei filosofinės kalbos figūros. Ši kalba nepakeliamai sunki ir reikalauja atokvėpio – o tuo atokvėpiu ir tampa aštresnė bei kandesnė frazė viešumoje.
Tad nedidelė šalis neranda kalbos ir kriterijų savo didesniam mąstytojui įvardyti ir įvertinti. Mūsų šaliai nepakako ryžto, ambicijos ir kilnumo savo kultūros herojais paversti ją pasirinkusių ir mylėjusių kitataučių – Emmanuelio Levino, Vosyliaus Sezemano, Levo Karsavino.
Prisipažinsiu, manęs neapleidžia mintis, kad keista mūsų intelektualinėje kultūroje Arvydo Šliogerio vieta ir situacija galėtų būti nusakyta kaip kažkoks pasiklydimas tarp perdėto gyriaus ir su neapykanta besiribojančios pagiežos. Savo filosofiniame dienoraštyje Vermischte Bemerkungen (į anglų kalbą išverstame kaip Culture and Value) Ludwigas Wittgensteinas panašiai rašė apie žydus Europos literatūroje – arba jie nuolat pergiriami ir jais perdėtai žavimasi, taip ir nepasakant apie juos nieko esminga, arba jais baisimasi ir bjaurimasi.
Wittgensteinas kelia klausimą: iš kur tai? Gal, pasak jo, tai kalbos problema? Kitaip tariant, gal žydai yra mūsų kalbos nepakankamumo tam tikrais klausimais, sykiu ir jos ribotumo problema? Leiskite man parafrazuoti Wittgensteiną: o gal panaši Šliogerio situacija yra taip pat mūsų kalbos problema? Mes nerandame tinkamos kalbos jam nusakyti, jį patogiai apgyvendinti mūsų kultūros ir egzistencijos namuose, pagaliau jį įvardyti. Lieka tik arba perdėtas gyrius, atgrasus kiekvienam save iš tikrųjų gerbiančiam ir protingam žmogui, arba atmetimo reakcija ir brutalus žodynas.
Trumputis siužetas apie tai, kaip į Arvydą Šliogerį reaguoja iškilūs kolegos svetur. Garsus amerikiečių filosofas Robertas Ginsbergas (pridursiu, kad mano artimas draugas) prieš metus gavo iš manęs dovanų Arvydo Šliogerio knygą Niekio vardai, išverstą į anglų kalbą ir išleistą Nyderlandų akademinėje leidykloje Rodopi. Man buvo įdomi jo nuomonė, tad aš trumpai jam papasakojau apie Šliogerio knygas, įžvalgas ir stilistiką, o sykiu prisipažinau, kad jo knygą Daiktas ir menas laikau ne tik lietuvių filosofijos klasika, bet ir visos moderniosios Europos filosofijos šedevru, kurį būtina kaip galima greičiau ir rimčiau pristatyti pasaulyje. (Laimei, Daiktas ir menas taip pat jau pasirodė anglų kalba Rodopi.)
Šalia Vašingtono esančiame nedideliame miestelyje gyvenantis Ginsbergas pradėjo skaityti Šliogerio knyga iškart, kai tik aš nuėjau eilinį kartą aplankyti Vašingtono nacionalinę meno galeriją ir praleisti keletą laimingų savo gyvenimo valandų priešais Vermeerio, Halso, Rembrandto, Leyster ir kitų olandų meistrų darbus. Bobas liko kavinėje, kaip visada, man šiltai mestelėjęs: „Take your time, Leon. Enjoy the gallery“.
Man grįžus po kelių valandų, Ginsbergas buvo beveik perskaitęs knygą, prisirašęs pieštuku šimtus pastabų ir puikiai nusiteikęs. Anot jo, Arvydas Šliogeris – aukščiausio lygio mąstytojas, savo kalba ir dvasia artimas įdomiausiems prancūzų filosofams. „Lietuva – nuostabi ir pasaulio dar neatrasta šalis“ – pridūrė Ginsbergas. „Juk iš nieko tokie filosofai neatsiranda“.
Apie visa tai susimąsčiau vartydamas naująją Arvydo Šliogerio knygą – jo fotografijų ir filosofinių tekstų albumą Melancholijos archipelagai (Vilnius: Apostrofa, 2009). Neabejoju, kad šia knyga Šliogeris įteisins ir į pasaulį paleis dar vieną terminą (o jų jis paleido daug) – tai „fotosofija“. Fotografija kaip paralelinė filosofija – ne pramanas.
Užbėgu sekančiai minčiai už akių: įdėmiai įsižiūrėkite į Šliogerio fotosofiją – argi ne iš visą pasaulį atveriančio Dzūkijos grožio, kurį užfiksavo jo fotoaparatas, gimsta ir Šliogerio mintis bei kalba? Filotopija buvo jo tėvynės meilės metafizika, o fotosofija tampa jo pirmapradžio pasaulio grožio ir tylaus, bekalbio tėvynės daikto grožio metafizika. Senas arklys Dzūkijos kaime prie senų apsamanojusių trobesių („Senas yra gyvenimas“, p. 32-33) man atsivėrė kaip sukrečiantis tėvynės grožio atradimas be kalbos ir epo, be poezijos ir tematizuoto istorinio teksto. Tiesiog apima liūdesys ir melancholija – kaip metafizinės būsenos, kurias pažadina tavo tėvynė.
Šia knyga Šliogeris apie save priminė ne tik kaip filosofas, poetiškas mąstytojas, eseistas ir kalbos architektas. Jis neabejotinai debiutavo kaip talentingas menininkas. Jo tiesiog perveriančio grožio fotografijos (tiesa, knygai, manding, būtų pagelbėjęs prie jos prisegtas kompaktinis diskas su fotografijomis) nėra atsietos nuo tekstų, lygiai kaip jos nėra paprasti vaizdiniai teksto papildiniai. Teksto ir vaizdo vienovė byloja apie metaforą kaip Šliogerio tėvynę.
Prisiminus portugalų rašytojo Fernando Pessoa mintį, kad jo tėvynė yra portugalų kalba, būtų galima pridurti, kad Arvydo Šliogerio tėvynė bent jau iki Melancholijos archipelagų taip pat buvo kalba – lietuvių kalba. Bet tai ypatingas santykis su kalba. Šliogeris nesimėgauja kalba ir nestato jai jokių paminklų. Tai antifilologinis santykis su kalba. Šliogerio kalba nesitenkina savimi. Šliogerio filosofija – tai save paneigianti minties ir kalbos galia. Paneigianti tam, kad pranoktų jas arba pasiektų ribą, ties kuria kalba nustoja galioti ir tyliai atveria tai, ką ji iki tol mėgino slėpti, slapta sunaikinti arba mažų mažiausiai pridengti gražiais klodais ir instrumentinių reikšmių vualiais.
Ta riba – tai tyla. Žinau, kad Šliogeris nemėgsta muzikos, bet leisiu sau palyginimą, kuris daug ką paaiškins. Juk niekas taip neatveria tylos kaip sąmoningas kelias į ją. Tik fermata – ilga pauzė muzikoje, kada orkestras concerto grosso metu nutyla arba tęsia garsą prieš solo instrumento kadenciją – atveria tikrąją tylos didybę. Tad kelias į tylą yra atveriamas ne bežadžiu tylėjimu, o sukūrimu tokios kalbos, kuri parengia mus tylai.
Šliogerio filosofijoje tiesa – tai kelias į tylą. Pasiruošimas jai. Kalbos tiltais, it skustuvas aštriais žodžiais ir intensyviais išgyvenimais, kurie reikalingi būtent tam, kad kada nors suprastum jų laikinumą ir nereikalingumą. Tai kalbos įveikimas pasiekus tylą. Ši tyla nepasiekiama tylėjimu. Tokiai tylai reikia daug kalbos. Tik pranokus ją, atsidūrus anapus jos, gali pasiekti savęs pranokimą.
Pasak Šliogerio: „Filosofija, kaip melancholiškos ‚išminties‘ siekis, visada gyvena pakeliui – pakeliui į Niekį ir pakeliui į Esmą. Filosofija – tai kalba, besiveržianti anapus kalbos arba šiapus kalbos, kalba, nesitenkinanti pačia savimi. ‚Išmintis‘, kurios siekia filosofija, iš tikrųjų negali būti jokia išmintis trivialia šio žodžio reikšme, kaip koks ‚aukštesnis‘ žinojimas ar pažinimas. Iš-mintis pirmaprade reikšme smelkiasi į ne-mintį, iš minties į kosmopolį. Kalbos kelias, vedantis į tylą – štai ką reikėtų laikyti filosofija. Tad filosofijos ‚tikslas‘ glūdi anapus jos pačios; šis tikslas gali būti pasiektas tik filosofijai kaip kalbai atlikus savižudybės judesį. Užtat filosofija gyvena balansuodama ties kalbos ir bekalbiškumo riba“ (p. 74).
Tai ir yra filosofo gyvenimo metafora ir išklotinė – visas filosofo kelias nuo garsios viešos provokacijos iki tylos.
Leonido Donskio blogas
Spuogai - įžanga
Daugeliui žmonių gamta padovanojo gražią ir sveiką odą. Bet ką daryti tiems, kurie vis tik nepapuolė į laimingųjų ratą?Su didesnėmis ar mažesnėmis odos problemėlėmis dažniausiai susiduria paaugliai. Tačiau pasitaiko ir suaugusiųjų, vyrų ir moterų, turinčių rimtų odos problemų. Žinoma, galima į tai nekreipti dėmesio arba pergyventi dėl kiekvienos tamsios dėmelės - tai priklauso tik nuo jūsų pačių. Tačiau visuomenė verčia elgtis pagal tam tikras taisykles. Televizija, Holivudo filmai, fotomodelių nuotraukos žurnalų viršeliuose neretai priverčia pagalvoti: “Ir kaip jiems tai pavyksta?” Kaip turėti nepriekaištingai švarią odą, kad vakarėlis, pasimatymas ar laiko leidimas solidžioje kompanijoje netaptų tikru galvos skausmu ir nevilties ašaromis? Paklausius dermatologo, kodėl vienus nuolat kamuoja spuogai, o kiti visada atrodo tarsi ką tik gimę, nuskambėjo atsakymas: “Gerk saujomis tetracikliną, tai irgi taip atrodysi.” Nusistebėjau: “O ar tai nekenkia sveikatai?” Dermatologas tik gūžteli pečiais: “Suprask, aišku, kad kenkia.”Neracionalus antibiotikų vartojimas negali nepalikti pėdsakų. Vienas iš nepageidaujamų poveikių tas, kad antibiotikai veikdami odoje esančias bakterijas, taip pat naikina ir gerąsias žarnyno bakterijas. Sakysite: “O kas čia tokio? Galima gi be recepto nusipirkti žarnyno mikroflorą atstatančių tablečių kursą.” Neviskas taip paprasta. Visada reikia įvertinti galimą naudos ir žalos mūsų organizmui santykį. Pavyzdžiui, jeigu netolimoje ateityje numatote vieną esminių Jūsų gyvenime įvykių - vestuves, o Jūsų oda labai problematiška, iš antibiotikų galbūt galite tikėtis greito bei veiksmingo gydymo - toks sprendimas gali būti. Tačiau neišbandžius saugesnių priemonių ir ilgalaikiam aknės gydymui, retas klientui dėmesingas gydytojas-dermatologas iškart paskirtų vartoti antibiotikus. Antibiotikai skirti tik sunkioms aknės formoms gydyti.Pirmiausia, reikėtų gerai pažinti savo odą, jos poreikius bei požymius, ir suprasti, kada ji jaučiasi negerai. Aknė - tai labai individualus odos negalavimas. Kai kuriems žmonėms spuogų profilaktikai pakanka kontrastinio dušo (karštas vanduo staiga keičiamas šaltu ir taip kartojama keletą kartų). Tokiems laimingiesiems pakanka tik tokios priemonės odai išvalyti. Tačiau jei kamuoja uždegiminiai, pūlingi odos dariniai, tokią paprastą priežiūrą turėsite pamiršti, nes reikės ilgą laiką stebėti odos būklę bloginančius faktorius, juos riboti ir, žinoma, gydyti.
Poreikiai
Poreikiai.Is naujo apie reklama. sukurti,igimti,gyvenimiski poreikiai.Poreikis kuris skatina.Is esmes reklama apima daug poreikiu.Ankstesneje temoje buvo rasyta,kad butent reklama yra ne tik nukreipta i visuomene,bet ir i jos dalis pvz:i jaunima.Socialinis vienetas 1 zmogus yra pagrindas jo poreikiams patenkinti.Veikia platus pasiulos mechanizmas,pagal kuri vartotojas renkasi 1 ar kita preke.Atsiradus ivairiems produktams ypac reklama pasitelkiama formuoti vartojimo poreikius.Sukurti,igimti,paniski poreikiai.Sis tas apie sukurtus poreikius.Kai poreikius formuojame,poreikius dezoorganizuojame,kalbam apie sukurtus poreikius dirbtinus.Dirbtini poreikiai yra daznai susieti su dirbtina atributika.Malonumus teikintys zaisliukai yra sukurtuju poreikiu atributai,kadangi vartotojas save stimuliuoja dirbtinomis priemonemis.O stai uz islikimo salyga,svarbiau niekonera,nes tai poreikiai maistui,bustui,t.y.gyvenimiski poreikiai.Nenaudingi poreikiaiPlaciau tai poreikiai,kuriu panaudojimas atnesa zmogui galutini rezultata,kaip jo sveikatos praradima ar jos zalojima.Pvz:rukymo poreikis priskirtinas prie nenaudingu.Kaip buvo rasyta,kad poreikiai atsiranda dirbtinai juos sukuriant,ar jie jau buna gyvenimiskoje aplinkoje kai poreikiai yra butini.Prie butinu poreikiu priskirciau greitesnio susisiekimo ieskojima ir galimybe,kai is tasko A pasiekiamas taskas B lektuvu priemonemis.Griztant prie nenaudinguju poreikiu paaiskejo,kad pvz:pries 150 metu rukyti tuo metu atrode beveik naudingas dalykas ,o siomis dienomis ne!Taigi rukymo poreikis yra nepageidautinas...todel cia naudojama antireklama kuri "atmusineja" nuo zmoniu vizualinemis verbalinemis priemonemis televizija,plakatais zalingus poreikius.O kai panasiu blogu poreikiu vis dideja individo gyvenime zalingus poreikius reiktu netoleruoti,nors tai be abejo yra sunku invidualiai kiekvienam padaryti.Pabaigai jeigu zalingi poreikiai yra kazkaip pateikti kaip nezalingi,reikia suprasti kad dides tokiu poreikiu reikalingumas ir bendras zalingumu santykis nesumazes...
Antireklama
Labai nenaudingu poreikiu trumpa apzvalga:
Kas yra nenaudingi poreikiai?Dazniausiai tai tie kurie kenkia zmoniu sveikatai.Pvz: sokolado gigantas pagamina labai daug sokolado ir jie yra placiai realizuojami rinkoje.Kur gali buti tokio produkto poreikio vartojimo gresme?Jeigu einamuju metu realizacija tokio produkto padidejo, su praejusiu metu realizuojamaja verte 20%,tai reiskia jog statistinis gyventojas suvartojo daugiau esancio rinkoje sokolado.Tuo paciu gedo ir gyventoju dantys nuo pernelyg didesnio suvartojamojo cukraus, o kai kam vystesi cukralige.Todel kartais padidejes ne visai sveiku produktu vartojimo poreikis,gali pridaryti negatyves pasekmes.Labai svarbu vaidmeni sumazinant zalingus zmoniu poreikius atlieka a n t i r e k l a m a.
Antireklama siekiama keliu tikslu: Ji kviecia zmones atsisakyti tokiu poreikiu ,kurie yra zalingi arba ja siekiama sumazinti poreiki konkretiems zalingiems vartojams produktams. Tai pat yra griaunanciu rinkas tokiu antireklamu ,kuriu turinys yra nukreiptas pries gigantiskas korporacijas.Motyvuojant tuo,jog jos gina saliu nacionalinius interesus.Pvz: Buvo antireklamos vajus Prancuzijoje pries viena gerai zinoma Amerikos limonado giganta... Sukurti poreikiai & Igimti poreikiai & Gyvenimiski poreikiai... Stai Socialinis vienetas 1 zmogus yra vartotojas,kuris visa savo gyvenima vartoja.Todel cia veikia platus pasiulos ir paklausos mechanizmas,pagal kuri renkasi socialusis vartotojas viena ar kita produkta.Tai jeigu Reklama yra isreiskiamas skatinimas vartoti, toki ar anoki madinga produkta jaunimui,gupei zmoniu tuo pat metu gali atsirasti poreikiai isigyti tai ka siulo reklama. Todel zmoniu vartojimo poreikiu suformavime,daznai ne antraeili,o pirmaeili vaidmeni atlieka reklama.. Sis tas apie sukurtus poreikius,kurie buvo suformuoti ir sukurti industrijos.Kai vienus naujus poreikius formuojame,poreikius dezoorganizuojame,poreiki likviduojame...
Dirbtini poreikiai yra susieti su dirbtina atributika: pvz malonuma teikiantys kompiuteriniai zaidimai yra dirbtino poreikio atributai,kadangi zmogus stimuliuoja save dirbtinai,tenkina savo malonuma zaisdamas, beje tokius zaidimus zaisti yra pradeta visai dar neseniai,kada buvo israsta elektronika. Bet svarbiausi is visu poreikiu yra igimtieji poreikiai: Kurie yra ne kas kitas, kaip zmoniu islikimo salyga.
Tai poreikiai maistui,drabuziams,bustams... etc.
Labai nenaudingu poreikiu apzvalga: Kas gi tie yra nenaudingi poreikiai? Tai poreikiai kurie atnesa konkrecia zala.Pvz: Didele vartotojams zala atnesa nuolatinis rukymas. Anksciau gal tik XIX. amziuje dzentelmenams cigaru rukymas atrode naudingas
dalykas,taciau dabartiniame laikmetyje istyrus,jog poreikiai kuriuos turi zmones susijusius su rukymu yra dar labai dideli,ir rukymas tiesiogiai ir zalingai veikia rukanciuju sveikata. Dar XIX. amziuje rukymas atrode kaip maloni pramoga,o dabar jis tapo zalingu poreikiu ir sveikatos priesu vos ne numeris 1. Tik idealizmas ir antireklama, padetu sumazinti tokiu zalingu poreikiu kaip rukymas vystymasi vartotoju grupese.Todel siuo atveju antireklamos kampanijos yra svarbios zaidejos siuolaikiniu komunikaciju pasaulyje.Poreikiai,poreikiai,poreikiai- visur ju yra pilna,bet jie reikalingi vartotojams ar kitoms zmoniu socialinems grupems.
Nera idealaus gyvenimo,kurio reiketu siekti tik minimaliai panaudojant,savo poreikius.Keleto poreikiu ,beveik niekas neturi,o beveik visi turi ju daug.Beveik visi autoretetingi tyrinejimai rodo,kad kiekvienas individas turi desimt ar dvylika poreikiu. Kiti ir daugiau.
